Garsusis Žuvintas dažnai pavadinamas mirštančiu ežeru – jis sparčiai seklėja ir apauga augmenija. Tačiau pastaraisiais metais imtasi svarių priemonių jį gelbėti.
„Šylant orams, Žuvinte vis gausiau gyvybės. Iš pradžių atrodė, kad pavasaris bus labai ankstyvas, tačiau šiemet jis, galima sakyti, beveik standartinis. Rudagalviai kirai, antys, žąsys parskrido jau prieš kelias savaites. Tačiau ne jos yra pirmieji tikro, šilto pavasario šaukliai”, – pasakojo Alytaus, Marijampolės ir Lazdijų rajonų sandūroje esančio Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.
Saugodami perlenkė lazdą
Anot rezervato direktoriaus, pirmieji pavasario pranašai būna pilkosios žąsys ir gervės, parskrendančios dar vasario mėnesį. „Gervė – itin įdomus paukštis. Rudenį užtenka parodyti dantis pirmoms rimtesnėms šalnoms, ir gervės jau kelia sparnus į šiltesnius kraštus. Tačiau artėjant pavasariui, jos grįžta pačios pirmosios. Viskas būna užšalę, apsnigta, naktį kartais paspaudžia iki dvidešimties šalčio, bet gervės jau čia. O pilkosios žąsys tuojau pasirodys pievose su žąsiukais”, – šypsosi A.Pranaitis.
Rezervato direktorius sakė esąs labai patenkintas, kad dabar jo vadovaujamas aplinkosaugininkų kolektyvas ne tik saugo gamtą, bet ir sudaro palankesnę terpę rezervato teritorijoje gyventi įvairioms gyvūnų rūšims. Mat prieš kurį laiką buvo pradėta kiek kitaip žvelgti į aplinkosaugą unikalioje Žuvinto ir jo apylinkių ekosistemoje.
Ištisus dešimtmečius buvo manoma, kad svarbu gamtinę ekosistemą palikti savieigai ir saugoti ją nuo bet kokio žmogaus įsikišimo. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, gamtiškai vertingiausios yra tos rezervato dalys, kuriose tam tikrą veiklą vykdė žmogus. Šimtus, o gal ir kelis tūkstančius metų prie Žuvinto gyvenę žmonės užsiėmė tam tikra ūkine veikla: pelkėtose pievose šienavo, ganė gyvulius, žiemą pjovė švendrynus pašarui, nendres naudojo kurui. Dar tarpukario metais įkūrus rezervatą ūkinė veikla buvo labai apribota, o vėliau visiškai sustojo.
„Pokario metais visoje Rytų Europoje vyravo nuomonė, kad gamtiniame rezervate jokia ūkinė veikla negalima. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad tokia nuostata buvo neteisinga. Mūsų Žuvinte taip pat susidarė paradoksali situacija: teritorija griežtai saugoma, augmenija veši, tačiau paukščių rezervate vis mažiau. Krūmynai užgožė pelkėtas pievas, pakrantes. O būtent tokių atvirų teritorijų parskridusiems paukščiams labai reikia: čia jie prisipešioja dygstančios žolytės, suka lizdus, peri jauniklius”, – aiškina A.Pranaitis.
Ūkininkams nupirko galvijų
Pastaraisiais metais požiūris į gamtosaugą ir gamtonaudą Žuvinte labai pasikeitė. Pernai rezervato direkcija kartu su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba įvykdė rimtą projektą – išgenėjo krūmus viename pusiasalyje, bando ten atkurti užliejamąją pievą. Šiemet šimtai paukščių būtent šią vietą pasirinko savo prieglobsčiu ir perimviete. Taip atkuriamų pelkinių pievų plotas artėja prie šimto hektarų.
„Esu tikras, kad ir ekstensyvi žemdirbystė rezervato teritorijoje nekenkia, bet prisideda prie Žuvinto ekosistemos išsaugojimo. Suprantama, niekas neleis arti ežero pakrančių ar barstyti trąšų. Tačiau šienauti pievas būtina. Ganyti – taip pat. Tai ilgus amžius darė Žuvinto apyežerio gyventojai”, – sako A.Pranaitis. Anot jo, svarbiausia pernelyg intensyviai neūkininkauti tada, kai peri paukščiai. Tačiau perėjimo laikotarpis nėra labai ilgas. Jau birželio pabaigoje išsirita vėliausiai perinčių paukščių jaunikliai.
Siekdama atkurti ganiavą pakrančių pievose, rezervato direkcija prieš kurį laiką nupirko mėsinių herefordų veislės galvijų bandą (penkiolika karvių ir vieną bulių), kurią neatlygintinai išdalijo ūkininkams. Šie galvijus gano rezervato teritorijoje, o kaip kompensaciją už darbą gauna veislinių galvijų prieauglį.
Ežero nykimas stabdomas
Rezervato draustinių pievose ūkininkams leidžiama šienauti. Žemdirbiai netgi raginami tai daryti, tačiau būtina laikytis kai kurių taisyklių – nevažiuoti į pelkėtą pievą, kai labai šlapia, naudoti techniką su sudvejintais ratais, kad būtų kuo mažiau pažeidžiamas pievos paviršius.
Pačiame ežere švendrynai taip pat palaipsniui kertami. Tam rezervato direkcija nusipirko specialią amfibiją. „Tačiau labai seklus Žuvinto ežeras, nepaisant visų pastangų, užželia greičiau nei mes to norėtume. Bėda ta, kad ežeras labai teršiamas.
Sovietmečiu į jį suplaukdavo dalis trąšų iš aplinkinių kolūkių laukų. Apyežerio žemės gana derlingos, todėl ir dabar čia intensyviai ūkininkaujama. Be to, žalingi ir kiti taršos šaltiniai. Į ežerą įteka Bambenos upelis, kurio baseine yra Simno miestas bei karpių tvenkiniai. Dalis nuotekų, žuvų pašaro likučių atplaukia į Žuvintą ir maitina ir taip vešlią augmeniją. Žuvintas labai lengvai užauga, nes vidutinis gylis jame nesiekia nė metro, o didžiausiais gylis – vos per du metrus”, – teigia A.Pranaitis. Anot jo, dėl tokio greito ežero ir jo pakrančių užžėlimo Žuvintas prieš 10-15 metų buvo atsidūręs gilioje krizėje. Čia buvo nustoję perėti net vieni dažniausių rezervato paukščių – rudagalviai kirai. Dabar situacija gerėja.
Naikina kanadines audines
Dar viena Žuvinto problema – kanadinės audinės. Šie simpatiški žvėreliai buvo apgyvendinti Lietuvoje 1950 ir 1953 metais. Kanadinės audinės turi gražų ir vertingą kailį. Deja, jų aklimatizavimasis Lietuvoje atnešė daugiau žalos nei naudos: jos labai išplito ir iš ekosistemos beveik išstūmė mūsų gamtos senbuves – kiek mažesnes europines audines. „Kanadinė audinė gamtoje – lyg šeškas vištidėje.
Jos labai aktyvios, pjauna ir ėda beveik viską, daro žalą gamtai. Todėl mes jas gaudome specialiais spąstais, numariname ir atiduodame Ekologijos instituto mokslininkams. Per ketverius metus sugavome apie pusšimtį žvėrelių”, – teigia A.Pranaitis.
Žuvinto ežere draudžiama žvejoti. Išimtis padaryta registruotiems ir į specialų sąrašą įtrauktiems vietos gyventojams, kuriems leidžiama žiemą žvejoti keturis šeštadienius. Panaši tvarka taikoma ir spanguoliautojams: kiekvienas vietos gyventojas, gavęs specialų leidimą, gali pasirinkti vieną iš trijų nustatytų dienų ir rinkti uogas savo reikmėms. Žvejų ir uogautojų veiklą akylai prižiūri rezervato inspektoriai.
Žuvintas neišvengiamai sensta ir po kokio tūkstančio metų galutinai virs pelke. Tai neišvengiamas gamtos procesas. Tačiau ši unikali vieta visada bus įdomi gamtininkams ir gamtos mylėtojams. Žuvinte visiškai neseniai įrengtas naujas pažintinis takas, stebėjimo bokštelis. Rezervato administraciniame pastate tvarkoma ekspozicija, rekonstruojamas lankytojų centras, bus įrengta jaunųjų gamtininkų mokyklėlė. Atvažiuoti su šeima į Žuvintą, pasivaikščioti pažintiniu taku ir pasigrožėti sugrįžusiais paukščiais gali kiekvienas.
