Šį savaitgalį Alytuje įvyks režisieriaus Roberto Šarknicko filmo „Nepalikit, prašau…”, kurį kuriant dalyvavo daugelis alytiškių, premjera.
„Iš visų matytų filmų norėčiau išskirti R.Šarknicko kūrinį „Nepalikit, prašau…” Jau nepamenu, kada pastarąjį kartą mačiau tokį paprastą, banalų, o kartu ir tokį jautrų filmą. Prisipažinsiu, pirmą kartą per visą „Kino pavasario” festivalio istoriją aš apsiverkiau salėje. Filmas jaudina tuo, kad jame išsakoma gyvenimo tiesa ir pasakojama apie tikruosius tėvų ir vaikų meilės paieškas. Režisierius puikiai atkūrė globos namų aplinką, viskas labai tikroviška. Žinoma, galima įžvelgti keletą netikslumų dėl garso kokybės ar montažo, bet siužetas nestereotipinis ir tai užburia žiūrovą”, – taip alytiškio režisieriaus R.Šarknicko debiutą vienoje interneto svetainių įvertino kino kritikas Skirmantas Valiulis.
Vaikystės išgyvenimai.
„Nuo vaikystės nešiojau savyje tą gyvenimą, reikėjo tik žmonių, kurie visa tai suprastų ir padėtų perkelti į filmą”, – sakė R.Šarknickas.
Anot režisieriaus, pats likimas lėmė, kad jis turėjo augti ne šeimoje, o valstybės institucijoje – iš pradžių kūdikių, vėliau globos namuose.
R.Šarknicko gyvenimo kelias driekėsi per keletą valdiškų įstaigų. Jautrus vaikas labai greitai įprasdavo prie jį supančios aplinkos ir kiekvienas pasikeitimas, neatsižvelgiant į valią, skaudžiai traumuodavo, vos berniukas prarasdavo jį mylinčius žmones. „Patirti pojūčiai skaudžiai įsirėžė visam gyvenimui, o daugelį kartų svetimiems žmonėms, parodžiusiems kibirkštėlę meilės, tarti žodžiai: „Nepalikit, prašau”, tapo filmo pavadinimu, – prisipažino R.Šarknickas.
Ir dabar, prabėgus daugeliui metų, kai gyventa globos namuose, režisierius per sapnus krūpčioja, nes ausyse tebeskamba vaikų spiegimas aidint rykštės kirčiams. Tai už nesuvaldytas vaikiškas šėliones per pamokėles, kai būdavo baudžiama vien todėl, kad suaugusieji taip suprasdavo jiems suteiktas „galias”. Paguodą ir užuojautą teikdavo tik ašaros ir vienatvė, nes beveik niekam nerūpėjo, kad tėvų palikti vaikai taip pat ilgisi meilės ir švelnumo.
Anot režisieriaus, pirmas žmogus, pritaręs jo idėjai ir padėjęs ją įgyvendinti – Alytaus vaikų globos namų auklėtinė Joana Jacunskaitė. „Mes vieno kraujo žmonės, augę toje pačioje bėdoje, gerai supratome kits kitą. Net ir tyloje nereikėjo kalbėti”, – džiaugėsi pagrindinio vaidmens atlikėja režisierius.
Mūza dukra
Pagrindinė mano mūza ir įkvėpėja – ketverių su puse metų dukra Patricija Emilija, kurią po skyrybų R.Šarknickas augina vienas. „Aš dabar dukrai ir tėtis, ir mama – vedu į darželį, skalbiu, verdu valgyti, prieš miegą seku pasakas. Esu labai laimingas, kad turiu dukrą”, – džiaugėsi režisierius.
Su savo tikrąja motina R.Šarknickas buvo susitikęs, retkarčiais ir dabar pabendrauja su savo biologiniais giminaičiais. „Jų namuose aš esu retas svečias, nors motina tvirtina, jog nesu svetimas, svetimumo jausmo negaliu išginti iš savęs. Nieko nebegaliu sau padaryti. Motinai jaučiu pagarbą tik už tai, kad ji bendraudama jaučia savigraužą dėl savo poelgio, tačiau širdies atverti jai negaliu”, – pasakojo R.Šarknickas.
Planuose dokumentika
Ką toliau ketina veikti R.Šarknickas? Kokie jo ateities planai, kai pirmasis meninio filmo debiutas šiemet „Kino pavasaryje” buvo pastebėtas kino kritikų ir žiūrovų? „Artimiausi mano planai – artėti prie dokumentikos. Naujo dokumentinio filmo kūrimu ketinu užsiimti jau šią vasarą. Vėliau, po kokių poros metų, vėl sugrįšiu prie meninių filmų”, – ateities planais dalijosi alytiškis režisierius R.Šarknickas.