Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio tautų, margučiai buvo gyvybės, gėrio, derlingumo, gamtos pabudimo simboliai. Tai vieni trapiausių liaudies meno dirbinių. Ankstyviausi margučių pavyzdžiai išliko tik iš XIX a. pabaigos, tačiau jų raštai sutinkami pirmykštės bendruomenės laikotarpio keramikoje, papuošaluose.
Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų, Atvelykio ir kitomis pavasario šventėmis – Jurginėmis, Sekminėmis. Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie dovanojami svečiams ir artimiesiems, dažniausiai vaikams. Margučiais keičiamasi, jie daužiami, ritinėjami.
Kiaušinių dažymo ir keitimosi paprotys – daug senesnis už krikščionybę. Beveik visose senojo pasaulio tautose esama margučių puošimo tradicijos. Margutis, kaip ir apskritai kiaušinis, buvo laikomas gyvybės pradžios simboliu, pavasario atgimimo, džiaugsmo ir gėrio ženklu. Apie margutį kalbama senuose sanskrito raštuose, juos mini ir Martynas Mažvydas.
Lietuvos muziejai turi tris nedideles margučių kolekcijas, siekiančias XIX amžių. Tai T. Daugirdo rinkinys Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, B. Buračo kolekcija Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Iki XX a. pradžios margučiai buvo dažomi augaliniais dažais: svogūnų lukštais, beržų lapais, šieno pakratais, ąžuolo ar juodalksnio žievėmis ir pan. Šiais laikais naudojami ir įvairūs sintetiniai dažai. Mėgstamiausi įvairūs raudonos, juodos, rudos, žalios ir mėlynos spalvos atspalviai. Dažoma ir viena kuria nors spalva, toks kiaušinis paprastai vadinamas dažytiniu. Dažnai juoda spalva tėra pagrindas, ant jo raudona, balta, žalia spalvomis spalvinamos kompozicijos.
Margučiai puošiami dviem būdais:
- išskutinėjant raštus adata, skustuvu arba peiliuku viena spalva dažytų kiaušinių paviršiuose. Puošiant margutį skutinėjimo būdu, raštas dažniausiai smulkus, ažūrinis, linijos – grafiškos, kampuotos. Kartais tie raštai išplėtojami ir tampa puikiu grafišku marginiu, tiesiog grafikos kūriniu;
- išrašant raštus ant kiaušinio karštu vašku (stearinu, nesūdytais taukais, lajumi), naudojant pagaliuką arba smeigtuką. Raštas dengiamas viena kuria nors minėtų medžiagų, paskui kiaušinis nudažomas. Norint gauti įvairiaspalvį raštą, paviršius keletą kartų dengiamas vašku ir dedamas į dažus, pradedant šviesiausia ir baigiant tamsiausia spalva.
Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.
Labai dažna marginimo technika – batika, tam didelių įgūdžių nereikia. Imama svogūnų lukštų, žemuogių lapelių, kaspinėlių ir pan. Jais apdėliotas kiaušinis suvyniojamas į skudurėlį, apvyniojamas siūlais ir verdamas dažuose.
Naujausi, liaudiškų tradicijų neturintys margučių puošimo būdai – spalvinimas specialiais, labai intensyvių tonų lakais, lipdukų klijavimas.
Vieni margučiai yra ryškių spalvų ir paprastų raštų, juose dominuoja spalvos. Kitu atveju spalvingumui teikiama tik antraeilė reikšmė, tuomet dominuoja raštai – vis sudėtingesni ir turtingesni. Yra raštų, bendrų beveik visoms tautoms, kai kurie raštai būdingi tik tai apylinkei, kurioje gaminamas margutis, yra ir tokių, kokius aptinkame ant priešistorinių laikų kapuose randamų daiktų.
Sunku margučių raštą apibrėžti kokiomis nors kompozicinėmis schemomis, nes kiekvieno juos kuriančio asmens skonis, margučių rašto ir jo išdėstymo meninis suvokimas – individualus ir įvairus. Kompozicijai reikšmės turi ir kiaušinio forma.
Įvairiausių ženklų margučiuose vartojama daug. Tai saulutės, kryžiukai, spiralės, žalčiukai, žiedeliai, dantukai, eglutės, žvaigždutės, paukščio pėdelės, rūtelės ir kt. Tradiciškai komponuojant simbolius ir ornamentus galimos 3 pagrindinės schemos:
- ornamentuojami simetriškai abu kiaušinio šonai, padalijus jį išilgai;
- ornamentuojami abu kiaušinio galai, padalijus jį skersai;
- ornamentuojama aplink kiaušinį įvijai
Raštai sudaromi iš taškų ir į vieną galą plonėjančių brūkšnelių, primenančių pailgą lašą. Iš šių dviejų elementų dėliojami įvairiausi raštai. Raštai į kompozicijas jungiami taškais ir vingeliais. Net menkas rašto elementų pergrupavimas gali pakeisti visą kompoziciją, todėl sunku rasti net ir du vienodo rašto margučius. Ypač populiarūs iš brūkšnių išrašyti saulutes primenantys raštai. Jie kartais apvedžiojami taškučių eilėmis arba rūtų šakelėmis – tai saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis, kartais virstantis gėlės žiedeliu. Apskritimas taip pat yra amžinybės, nesibaigiančio gyvybės ciklo ženklas. Panašių raštų esama senosiose verpstėse, vėlesnių laikų keramikoje, siuvinėjimuose. Kiek kitoks šis motyvas aptinkamas juostose, rankšluosčiuose, lovatiesėse, geležinių kryžių viršūnėse. Tai vienas seniausių ir populiariausių lietuvių liaudies motyvų. Vis dėlto esama specifinių, tik margučiams būdingų raštų.
Portretai, peizažai, tautiniai ženklai, krikščioniškosios ikonografijos atributai tradicinio margučio puošybai nebūdingi.
Žemaičių margučiams būdingos tamsios arba juodos spalvos, suvalkiečių – šviesesnės, jų margučiuose vyrauja raudona ir violetinė spalvos. Dzūkai labiau pamėgę pilkesnes spalvas. Žemaičiai nuo seno margino vašku, jie ypač mėgo saulutės, rečiau – rūtos ir eglutės motyvus. Skutinėja margučius Žemaitijoje retai. Įvairiausi ir puošniausi – zanavykų margučiai. Geriausiai margučių marginimo paprotys išliko Aukštadvario apylinkėse, kur susidūrė suvalkietiškos, dzūkiškos ir aukštaitiškos tradicijos. Joniškio, Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio ir kituose Aukštaitijos rajonuose margučių seniau nemargino, juos dažydavo lygiai viena spalva arba margindavo dėmėmis.
