Robertas Šarknickas, krašte žinomas aktorius, režisierius, pedagogas, renginių organizatorius, baigia kurti biografinį meninį filmą ,,Nepalikit, prašau…”. „Tai filmas apie dviejų vaikų ir mano paties vaikystės išgyvenimus. Seniai troškau išsikalbėti”, – prisipažįsta R. Šarknickas, o šį kartą išsikalba su „Mano Dzūkija”.
Menininko vaikystė prabėgo vaikų namuose, kur jam teko patirti daug skaudžių dalykų. „Likimas lėmė gyvenimą be jaukių namų, be tėvų šilumos. Laukdamas tėvų, apsikasdavau smėliu ir įsivaizduodavau, kad man groja laidotuvių maršus – toks būdavau prislėgtas. Buvau atskirtas nuo brolių, seserų – visi augome skirtinguose vaikų namuose”, – į nelinksmus prisiminimus nugrimzta R. Šarknickas.
– Vis dėlto sunki vaikystė neužgožė jūsų svajonių – tapti aktoriumi? – pasiteiravome režisieriaus.
– Buvau kitoks nei dauguma bendraamžių. Pirmasis debiutas scenoje įvyko, kai buvau šešerių metų – nesėkmingas, nes nualpau. Turėjau vaidinti tvirtą, stiprų ąžuolą, tačiau „nulinkau”. Menas mane traukė nuo mažens, žinoma, šio žodžio reikšmę suvokiau vėliau.
1994 metais pas jau Anapilin išėjusią režisierę Dalią Tamulevičiūtę pradėjau studijuoti aktorinį meistriškumą. Tačiau paskui mečiau mokslus ir išvažiavau dirbti į užsienį – tai didžiausia mano gyvenimo klaida. Kai grįžau, toliau studijuoti nepriėmė.
Po kiek laiko patekau į Alytaus teatro trupę, su ja pagaliau baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslus, tačiau teatre ilgam nepasilikau. Matyt, buvo laikas kelti sparnus, norėjosi įvairiapusiškesnės veiklos. Tapau pedagogu, įvairių renginių, koncertų vedėju, etnokino festivalių organizatoriumi, pagaliau – ir režisieriumi. Galbūt mano gyvenimo drama lėmė, kad pasirinkau tokį kelią.
– Aktorius, režisierius ir – pedagogas. Skamba kiek neįprastai, kokia tai veikla?
– Dirbu mokyklų teatro studijose, vedu teatro pamokas. Labai įdomu dirbti su jaunais žmonėmis: jie tarsi molis, kuris pasiduoda minkomas. Mokiniams netrūksta naivumo, jie kupini tikėjimo, gyvybės.
Tačiau daugiausia laiko skiriu režisūrai: sukūriau etnografinį filmą ,,Dzūkų laidojimo apeigos”, kuriam medžiagą rinkau dar dirbdamas buvusiame Alytaus rajono kultūros centre. Nesitikėjau, kad filmas taps toks populiarus.
Sėkmė mane uždegė kurti biografinį meninį filmą ,,Nepalikit, prašau..”. Taip, kaip poetas išsikalba ant popieriaus lapo liedamas mintis, aš išsikalbėjau viską pateikdamas vaizdo juostoje. Jaučiu, kad kurdamas filmą, atgaunu psichologinę ramybę.
Filme viskas tikra. Žmonės šį filmą galės pamatyti pavasarį. Šiuo metu vyksta darbas su prodiuseriais, kurie užsiims filmo sklaida.
– Kuri jūsų veikla reikalauja daugiausiai jėgų?
– Dabar statomas filmas ,,Nepalikit, prašau..”
Apskritai 2008 metai man patys nesėkmingiausi. Netekau kelių brangių žmonių, sutriko paties sveikata. Kuriant šį filmą buvo ir psichologiškai sunku, nes kalbėjau apie savo išgyvenimus. Neišvengėme visokių kliūčių filmuodami. Laimei, iškilus sunkumams, kadrai pavyko tik geresni.
– Galbūt jūs tiesiog pervargote? Ar jums reikia pailsėti nuo kūrybos?
– Darbas mane įkvepia. Dirbu kaip alchemikas, tikiu, kad darbe galima atrasti „auksą”. Turiu prisipažinti – esu ne visai šeimos žmogus. Tačiau mano keturmetė dukrelė Patricija – vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių. Argi nenuostabu, kai staiga į tavo gyvenimą įžengia mažas žmogutis – tavo dvasios ir kraujo pratęsėjas? Ji labai žingeidi, jau pati yra bandžiusi kalbėti scenoje žiūrovams. Mudu beveik visur kartu, drauge keliaujame į mano renginius. Ilgiau pabuvę kartu, su dukrele tarsi susiliejame į vieną. Aš jai seku pasakas, o kai pavargstu, ji man seka.
Vakarais įkvėpimo kartais semiuos tiesiog važinėdamas automobiliu po miestą. Mėgstu stebėti žmones – autobusų stotyje, poliklinikoje, parduotuvėje, gatvėje. Dar viena mano mėgstama pramoga – pasivažinėti kaime arkliuko traukiamu vežimu. Gamta labai padeda atsipalaiduoti.
Domiuosi krepšiniu, mėgstu ir pažaisti, tik, deja, laiko pritrūksta.
– Kaip gimsta siužetai filmams?
– Nereikėjo, kad jie gimtų. Abiejų mano filmų siužetai gyveno su manimi, reikėjo juos sudėti į kino juostą arba ištrinti. Tačiau nepajėgiau jų ištrinti, nes antspaudas išliko visam gyvenimui. Tokios vaikystės žaizdos nepagydysi, o tik apgydysi. Atsivėrimas galbūt man padės atgauti dvasinę pusiausvyrą.
– Ką ketinate veikti, baigęs kurti filmą „Nepalikit, prašau…”?
– Po premjeros norėčiau bent metus pailsėti. Bet, kadangi su kiekvienu darbu kaupiasi patirtis, jau turiu idėją naujam meniniam filmui. Kalbėjau su vienu žymiu lietuvių rašytoju – žadu, jei sveikata ir biudžetas leis, statyti dar vieną meninį filmą pagal gerai Lietuvoje žinomą kūrinį. Bet viskas savo laiku.
– Ko gero, esate labai reiklus sau? Juk daugelis nori save parodyti geresnį, gražesnį nei iš tikrųjų yra.
– Anksčiau toks buvau. Dabar esu reiklus tiek, kad padaryčiau darbą iki galo. Jei turiu tikslą, nestovėsiu vietoje. Ėmiau suprasti, kad reikia kažkam padėti, duoti, palikti. Už viską svarbiau bendradarbiavimas ir pagarba kitiems.
– Kas lemia vaidybos sėkmę?
– Pasitikėjimas, užtikrintumas, taip pat reikia turėti gamtos dovaną. Ne kiekvienas gali tapti aktoriumi. Geras aktorius privalo turėti ir šiek tiek naivumo. Toks aktorius ne vaidina, o gyvena.
– Banalus, bet visada smalsumą žadinantis klausimas – koks jūsų mėgstamiausias vaidmuo?
– Tai spektaklyje, pastatytame pagal A. Čechovo ,,Žuvėdrą”, atliktas mokytojo vaidmuo. Tai buvo lyg pranašiškas ženklas – juk ir tapau mokytoju. Be galo artimas ir poeto vaidmuo spektaklyje ,,Laimingasis princas”. Šie vaidmenys kažkuo panašūs: veikėjai neturtingi, mylintys, romantiški, šiek tiek nerūpestingi.
– Ar teatras vis dar reikalingas žmonėms?
– Gyvename sumaterialėjusiame pasaulyje, bet žiūrovui teatras vis dar yra ir bus reikalingas, nepaisant to, kad šiandien jį kiek užgožia televizija, kompiuteriai ir per didelė mokslų našta jauniems žmonėms.