Į Daugų Vlado Mirono mokyklą 48 laidos abiturientas Tomas Babaliauskas atskubėjo tiesiai iš Ukrainos sostinės Kijevo. Kiekvienais metais prieš Didžiąsias šventes Tomas su šeima sugrįžta į Lietuvą, į gimtuosius Daugus. Ne išimtis ir šie metai. Ukrainoje Tomas gyvena jau keletą metų, turi sukūręs savąjį verslą, rengia komercines parodas, dirba reklamos srityje. Apie grįžimą į Lietuvą negalvoja, sako, kad darbo dar turi, o ir gyvenimo kokybė tenkina. Bet, kaip sakoma, niekada, nesakyk niekada…
Tomai, nusikelk į 1997 metus, – renginio pradžioje ragino direktoriaus pavaduotoja Vida Kalmatavičienė. „Tai taip seniai buvo… Baigęs mokyklą, iš karto įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, tais metais aktorių kursą rinkosi Vladas Bagdonas. Studijos sekėsi neblogai, po ketverių metų gavau menų bakalauro diplomą. Paradoksalu, tačiau teatre nedirbau nė vienos dienos (išskyrus trumpalaikius vaidmenis), per pusmetį negavau rimtų pasiūlymų, gyventi juk reikėjo, tad rinkausi visiškai priešingą sritį – verslą. Ir dabar jau septintus metus „vaidinu“ verslininką“, -atvirauja Tomas.
Vaidinti Tomas pamėgo mokykloje. Čia jis lankė dramos mokytojos Žiedūnės Maldonienės teatro studiją. Kartu su kitais mokiniais režisavo ir statė įvairius spektaklius, įsimintiniausi – „Operacija VAM“, „Noriu tikėti“, „Mėšlungis arba pasivažinėjimas dviračiu“. 1997 m., kovo 13-14 dienomis, prisimena mokytoja Žiedūnė, Tomas dalyvavo respublikiniame jaunųjų dramaturgų konkurse. Jis parašė pjesę „Mūsų dienos kaip šventė.“ Nors ši pjesė ir netapo prizininke, bet tame konkurse buvo įvertinta neblogai.
„Tomas iš tiesų ėmėsi „nepopuliaraus“ žanro – komedijos. Juk taip kartais būna sunku į gyvenimą, į mus pačius žiūrėti, rašyti su lengva ironija, pasišaipyti iš savęs, iš kito ydų, pasišaipyti nieko neįžeidžiant. Šias savybes Tomas savyje išsaugojo, todėl šiandien aš šypsausi. Jis man yra kaip trečias mano pačios sūnus. O apie savus arba tik gerai, arba nieko. Aš tik gerai“,- apibendrina mokytoja Žiedūnė.
Kas labiausia įsiminė mokykloje, kokių pokštų esi prikrėtęs, ar bėgai iš pamokų?- teiravosi susirinkusieji. „POKŠTŲ? – neprisimenu. Matyt, jų nesu iškrėtęs, smulkių gal ir buvo, bet kad tokių… neprisimenu. Iš pamokų, žinoma, kad bėgdavome. Na, iš prancūzų gal ir mažiau (juokiasi). Tomo auklėtoja prancūzų kalbos mokytoja Marytė Ivanauskienė.
Tiesa, pamenu vieną tokį nutikimą. Visa klasė sugalvojo pabėgti iš informatikos. Sugalvojo ir pabėgo. Ateinu pavėlavęs, žiūriu, kad nieko nėra, likau, kaip sakoma, „ant ledo“. Įkliuvome, nes visus tąkart pavedžiau. Iš pamokų „išeidavome,“ kai būdavo arba labai šalta, arba labai karšta. Turbūt nieko naujo nepasakiau. Apie mokyklą, mokytojus nieko blogo pasakyti negaliu. Labiau sekėsi humanitariniai mokslai, gal ir mokytojai, juos mokę, atrodė geresni. Kartais dar sapnuoju mokyklą, sapnuoju, kad rašau matematikos kontrolinį. Kaip gerai, kad tik sapnas“,- atvirauja Garbės galerijos svečias.
„Geltonajai spaudai“
Visiems smalsu palįsti ir po „apatiniais baltiniais“. Smalsu sužinoti apie pirmąją ar mokyklinę meiles. Smalsu sužinoti apie dabartinę šeimą – žmoną, dukrytę. Smalsu, ką veiki laisvalaikiu ar neatsisakei savo pašaukimo – kūrybos, aktoriaus duonos?
Tomas geriausiai prisimena dienas, tiksliau vasaras, praleistas Nemunaičio pionierių stovykloje (Tomo mama ten beveik kiekvieną vasarą dirbo). Ten, sako, pirmąjį kartą ir įsimylėjo. Įsimylėjo būrio vadovę, bet daugiau detalių ta tema neatskleidė.
„Mokykloje meilių irgi būta. Bet jos tokios nepastovios, „savaitinės“. Jos keisdavosi labai dažnai. Dabar esu vedęs, turiu žmoną, dukrytę. Esu pastovus. Dukrytė su mumis, seneliais (atvažiavusį į Lietuvą) kalba lietuviškai, rusiškai – su savais draugais Ukrainoje, jai taip „persitvarkyti“ nėra sunku“, – prisipažįsta Tomas.
Tomas Babaliauskas jau ne vienerius metus gyvenantis užsienyje sako, kad Ukraina „stebuklų šalis“. Nemažai apribojimų, kitokių siurprizų ši šalis pateikia užsieniečiams. Ir dabar, tik kirtęs sieną, sužinojau, kad ne taip lengva bus sugrįžti atgal. Bet kaip nors, ką nors sugalvosiu. Sunkmetis, apie kurį kalba visi, neaplenkia ir Ukrainos. Tai nedžiugina. Šalis, kurioje dabar gyvenu, graži, ypač gražu prie jūros.
„Aš pažįstu dvi Ukrainas, – sako Tomas. Viena – ekonominė. Ji tobulesnė, rinka daug didesnė, prekės įvairesnės. Jeigu turi pinigų, nieko tau netrūksta. Kita – politinė. Čia iki demokratijos dar taip toli. Dar labai galinga biurokratinė sistema. Kad ir kaip būtų gaila, rimtoms permainoms ši šalis dar nepasiruošusi. Bet ką gali žinoti…
Tomas išdavė mažą paslaptį. Rašo vaikams. Pažadėjo pirmąjį juodraštį atsiųsti mums. Supratau, kad tai pjesės, skirtos vaikams ir scenai. Vadinasi, kūryba dar gyva, dar, matyt, laukia ir scena…
Sėkmės formulė
PAŠAUKIMAS + ŽINIOS + LIKIMAS + PATIRTIS IR DAR KAŽKAS = SĖKMĖ.
P.S. Mokyklos direktorius Almantas Jakimavičius pasidžiaugė, kad į mokyklą užsuko Garbės galerijos svečias Tomas. Priminė, kad be visų išvardintų sėkmės faktorių pats svarbiausias žmogus. Šilti ir geranoriški santykiai.
Mokytoja Gitana Ivanauskienė
