„Šeimas čia žmonės
kuria tarpusavyje. Tik vyresni vyrai, senberniai, važiuoja į Lietuvą
merginų ieškoti”, – šypsosi simpatiška 25-erių tamsiaplaukė Jolanta
Latvienė. Punsko gyventoja rodo ant piršto tviskantį žiedą – neseniai
vienam Punsko lietuviui ji pažadėjo savo ranką ir širdį. Ji – viena iš
nedaugelio išsilavinusių jaunuolių, kurie nepabėgo iš Lenkijos
pakraštyje esančio lietuviško krašto.
Alus „bambaliuose” – nepopuliarus gėralas
Antrą
valandą dienos Punsko centre ramu. Tik žvirbliai krūmuose neramiai
čirškauja. Tvarkingą miesto aikštę auksina saulė, bet žvarbu nuo šalto
vėjo ir norisi kuo greičiau lįsti vidun.
„Laba
diena” – labinasi į didžiausią Punsko parduotuvę „Valdi” užsukę vietos
gyventojai. 80 procentų Punsko valsčiaus gyventojų – lietuviai. Todėl
lietuvių kalba, nors su stipriu lenkišku akcentu ir daugybe kalbos
klaidų, miestelyje skamba visur.
Parduotuvėje
yra lietuviškos duonos, saldainių ir kelių rūšių stipriųjų gėrimų.
Lietuviško alaus nėra. Tačiau gyventojai lietuviškų produktų stygiumi
nesiskundžia – daugeliui tapo tradicija savaitgaliais nulėkti į
Marijampolės „Maksimą”. „Ten ir pigiau, ir pasirinkimas didesnis. Kartu
ir pigesnio kuro, ir akmens anglies žmonės parsiveža”, – aiškina mums
pardavėja Zita Galinskienė.
Užsukame dar į
kelias parduotuves. Stebina, kad niekur lentynose Lietuvos provincijoje
taip įprastų stipraus alaus „bambalių” nematyti. Ir prie parduotuvių
svyrinėjančių girtuoklių neregėti. Ar Lenkijoje blaivybės daugiau, ar
kitokios gėrimo tradicijos?
„Yra čia tokia
vieta, kurią vietiniai praminė Betliejumi. Tokia krautuvė šalia
bažnyčios. Už jos pasislėpę jie geria pigią degtinę ar spirituotą
vyną”, – alkoholiu prekiaujanti Alicija šypteli, paklausta apie
blaivybę. Tačiau gatvėse gerti uždrausti ir draudimų žmonės bijo
nepaisyti. Sako, užtenka atsidaryti alų ir policininkai prisistato
iškart.
„Pas mus visi geria, bet
nesvyrinėja, – pokštauja Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas
Liškauskas, – Jei rimtai – čia kaip ir visur, visokių yra. Tačiau
tikrai daug žmonių rimtai dirba, kad visiems gerai čia būtų gyvent”.
Apie lenkus – arba gerai, arba nieko
Punsko
istorija – paini kaip labirintas. Sodybos, įsikūrusios prie Punios
ežero, minimos 1559 metų karaliaus girių revizijoje. 1791-aisiais
Punskas gavo miesto teises. 1795-aisiais įvyko trečiasis Žečpospolitos
padalijimas ir lietuviškosios gyvenvietės – Punskas ir Seinai atiteko
Prūsijai. Vėliau čia valdė ir Napoleonas, ir Rusijos caras.
1852-aisiais,
po krašte prasiautusio maro, Punskas taip nusilpo, kad miestelėnai
nusprendė atsisakyti miesto teisių. Po Pirmojo pasaulinio karo krašto
gyventojai norėjo prisijungti prie nepriklausomos Lietuvos. Tačiau po
Lietuvos – Lenkijos karo Punskas tapo Lenkijos teritorijos dalimi.
„Manau,
kad didelė žmonių širdies dalis atiduota Lietuvai. Tačiau lietuviai,
gyvenantys Lenkijoje, yra ir šios šalies lojalūs piliečiai”, – toks
V.Liškausko atsakymas į klausimą, ar čia gyvenantys yra Lietuvos
patriotai. Panašu, kad apie lenkus čia visi šneka arba gerai, arba
nieko. „Buvo visokių dalykų, kartais galvodavom, kad mus skriaudžia.
Bet tautinės mažumos kitaip vertina ne motinos tėvynės, o pamotės
žingsnius. Mes suprantam, kad jie už mus galingesni”, – apie lietuvių
ir lenkų santykius viršaitis šneka nenoriai.
Tačiau
V.Liškausko akys ima žibėti, kai prabyla apie kultūrinę lietuvių
veiklą. „Mes viską darome, kad išlaikytume tautinę savimonę. Ir
turistus mūsų kultūriniai renginiai pritraukia – užsieniečiams Lenkijos
lietuviai įdomesni, negu Lietuvos lietuvos ar Lenkijos lenkai. Ir
paslaugų sektorius stiprus – užeigose gali paragauti lietuviško
maisto”.
Daugiausia žmonių Punske bruzda per
šventes. Tuomet čia skamba ir lietuviškos liaudies dainos, ir
naujausias „popsas”. Žilvinas Žvagulis, „Bavarija”, „Išjunk šviesą”,
Radžis – punskiečiai iki šiol prisimena prie kultūros namų vasarą
koncertavusius Lietuvos „žvaigždūnus”.
Išsilavinę jaunuoliai į gimtinę grįžta nenoriai
Naujutėlaitėje
medinėje užeigoje ant stalų padavėjos dėlioja garuojančius didžiulius
didžkukulius, pagardintus spirgučiais. Vietos gyventojų skrandžiui
riebus lietuviškas maistas malonus. Cepelinų kaina – dešimt zlotų,
vėdarai – septyni, duona su česnaku – keturi. Pobūviams virėjos gali
paruošti ir keistoką Punsko krašto patiekalą – burokėlių sultinį, kuris
valgomas su kibinu.
Tų, kurie nori peno ne
tik kūnui, bet ir sielai, šalia užeigos laukia lietuviškas muziejus.
Dabar nedidukėje medinėje gryčelėje išdėliotos savamokslio drožėjo
Antano Lastausko skulptūros. Ir užeiga, ir muziejus pastatyti
pasinaudojus Europos Sąjungos remiamos kaimynystės programos lėšomis.
Parėmus Europos Sąjungai,
atsirado ir religinio turizmo maršrutas, prasidedantis Punsko valsčiuje
ir besitęsiantis iki Alytaus apskrities. Išleisti informaciniai
bukletai keturiomis – lenkų, lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis.
Lenkijoje išleistame leidinyje „Transgraniczny szlak dominikanski”
(„Dominikonų maršrutas per sieną”) bažnyčių nuotraukos gražiai blizga.
Tik Lietuvos vėliava, švelniai tariant, keista: ne geltona – žalia –
raudona, o raudona – žalia – geltona. Taip ir sunku suprasti, kaip
informacijos rengėjai nepastebėjo, kad prie lietuviško teksto
aštuoniskart pasirodantis vėliavos ženkliukas – klaidingas. O ir tekste
– daugybė klaikių lietuvių kalbos kultūros ir rašybos klaidų.
Bėgti į Vakarus – madinga
„Nutautėjimas
– labai svarbi problema. Daug jaunų žmonių išvažiuoja į užsienį. Čia
sunku, nes kraštas silpnai ekonomiškai išsivystęs”, – neseniai įsteigto
„Lietuvių liaudies kultūros centro” direktoriui Robertui Vektoriui
labiausiai nerimą kelia emigracija. Į turtingesnę Vakarų Lenkiją, į
Vakarų Europą, į Ameriką lietuviai išvažiuoja dirbti arba studijuoti.
Ir labai retai grįžta į gimtąjį kraštą.
Atrodytų
– dėl tų, kurie išvyksta studijuoti į Lietuvą, tikrai nėra ko liūdėti.
Tačiau daug studentų iš Lietuvos stengiasi kuo greičiau pabėgti.
„Išvažiuoja jaunimas mokytis į Lietuvą ar Lenkiją, tada kur nors į
Vakarų Europą išvyksta pagal mainų programas”, – savivaldybėje dirbanti
Jolanta Latvienė tvirtina pati norėjusi vykti į Angliją dirbti, tačiau
draugas atkalbėjo.
Kultūros renginius
organizuojantis ir Lenkijos televizijoje lietuviškas laidas kuriantis
Robertas Vektorius studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete,
tobulino žinias Amerikoje ir Anglijoje, tačiau grįžo atgal, nes
gimtasis kraštas labai traukė. „Aš matau čia daug galimybių ir dabar
bandau savo išsilavinimą paversti į pinigus. Aš čia gerai jaučiuosi”, –
samprotauja vyriškis. Jis prasitaria, kad kovoti už lietuvybę nelengva,
yra visokių trukdžių.
Jau nenustembame, kad
lenkų elgesio jis aštriai nekritikuoja. „Žinoma, kartais skiriasi
Lietuvos ir Lenkijos istorikų nuomonė apie praeities įvykius skiriasi,
bet mes turime suvokti, kodėl taip yra”, – labai atsargiai R.Vektorius
dėsto mintis. Punsko lietuviai – tikrai ne tokie jautrūs, kaip dažnai
pasipiktinimą reiškiantys Vilniaus krašto lenkai.