Susijęstraipsniai
Valstybinės
saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) užmojis įgyvendinant Vyriausybės
nutarimą steigti Daugų regioninį parką dzūkus baugina tarsi antrosios
kolektyvizacijos banga.
Prieš 16
metų Lietuvoje buvo įkurta 30 regioninių parkų gamtos vertybėms
išsaugoti, kad ateinančios kartos galėtų džiaugtis natūraliu
kraštovaizdžiu, savitomis tradicijomis, paveldu.
Tačiau išvardytų kilnių tikslų neįmanoma pasiekti be
tam tikrų apribojimų, kurie dažnai supriešina aplinkosaugininkus ir
regioninių parkų teritorijose gyvenančius žmones. Vieni tvirtina, kad
aktyvi žmogaus veikla saugomose teritorijose gali pažeisti gamtinį
vientisumą, antri įsitikinę, jog dauguma reikalavimų nemotyvuoti,
apkartina ir taip nelengvą gyvenimą. Todėl tai vienur, tai kitur
pasigirsta raginimų naikinti regioninius parkus.
Kaip jau rašė LŽ, Panevėžio rajono taryba nusprendė
kreiptis į Seimą ir Vyriausybę dėl Krekenavos regioninio parko kaip
valstybinės saugomos teritorijos statuso panaikinimo. Trakų
savivaldybės vadovai priešinasi Trakų nacionalinio parko buferinės
zonos plėtimui.
Atsižvelgdama į Daugų (Alytaus r.) bendruomenės
nepasitenkinimą, VSTT kreipėsi į Aplinkos ministeriją ir Vyriausybę,
kad šios atsakytų, ar tikslinga tęsti Daugų regioninio parko steigimo
procedūras.
Patys prašė
Praėjus keleriems metams nuo trijų dešimčių regioninių parkų
įsteigimo, Dauguose susibūrė iniciatyvinė grupė šio krašto regioniniam
parkui steigti. Surinkus 300 parašų dzūkų prašymas pasiekė Vyriausybę,
Aplinkos ministeriją, Alytaus rajono valdžią. Atsakymo daugiškiai laukė
ilgai. Per tą laiką vyko žemės reforma, dalis Daugų apylinkėse esančių
žemių grįžo į buvusių savininkų rankas, dalį jų (ypač ežerų pakrantes)
įsigijo turtingi ir įtakingi tautiečiai ir tik nedidelė dalis žemių iki
šiol laisvos.
Tačiau Vyriausybė neužmiršo daugiškių rašto ir 2003
metų pabaigoje nutarė steigti Daugų regioninį parką. Būsimam parkui
Alytaus apskrities bendrajame plane buvo numatytas 7883 hektarų plotas
Alytaus ir Varėnos rajonuose.
Praėjusiais metais Geologijos ir geografijos institutas
parengė parko planavimo dokumentus, kuriuose išskirtas gamtiškai ir
kultūriškai vertingas Didžiulio ežero kraštovaizdis, unikalus
Noso-Neveiglo dubokalnis, kalvoti ežeringi kampeliai Mainios-Gilio,
Aukrakščio ežerų apylinkėse, vertingos Daugų miško ekosistemos,
Kalesninkų girios ekosistemos ir penkios funkcinės zonos –
konservacinė, ekologinės apsaugos, rekreacinė, ūkinė ir gyvenamoji.
Keičia nuomonę
Kol buvo rengiami dokumentai, daugiškiai ir ypač naujieji žemės
sklypų bei sodybų savininkai apsigalvojo – regioninio parko jau
nebereikia. Tai jų atstovai pareiškė atvykę į VSTT ir Geologijos ir
geografijos instituto specialistų surengtą susitikimą. Pagrindiniai
argumentai – esą bus suvaržytos statybos, apribota galimybė keisti
žemės paskirtį, atsiras daugiau vietos žmonių veiklos kontroliuotojų.
Kadangi iš susitikime dalyvavusių 500 gyventojų daugumą sudarė parko
steigimo priešininkai, jo šalininkai net neišdrįso pareikšti savo
nuomonės. Norėdama pakartotinai išnagrinėti regioninio parko įsteigimo
galimybes, VSTT išsiuntė apie 1200 laiškų planuojamos teritorijos žemių
savininkams ir paprašė argumentuotai pareikšti savo poziciją. Tačiau
atsakymų sulaukė vos iš 191 žemės savininko: 143 buvo prieš parko
steigimą, 48 – už. Be to, paaiškėjo, kad pagrindiniai vadinamieji
konfliktiniai arealai yra vertingiausi gamtiniu ir kultūriniu požiūriu,
be jų regioninio parko steigimas neturi prasmės.
Susigriebė pavėluotai
Daugų seniūnijos vadovo Vydo Raudonio nuomone, steigti parką šiame
krašte gerokai pavėluota. „Kai neliko ką saugoti, kai kraštovaizdis
sudarkytas statybomis, sumanė įtvirtinti saugomos teritorijos statusą.
Juk gražiausios pakrantės atsidūrė turtingų savininkų rankose, ir ten
jau arba stovi prabangūs namai, arba statomi, arba planuojami statyti”,
– sakė seniūnas. Anot jo, įsteigus regioninį parką dabar, laimėtų ne
vietos gyventojai, o „pilis jau pasistatę turtuoliai”.
Vieni LŽ kalbinti daugiškiai baiminosi, kad negalės
ūkininkauti, kiti nuogąstavo dėl statybų ir rekonstrukcijų apribojimo.
„Regioninio parko nereikia. Neabejojame, kad niekas nepaisys paprastų
daugiškių nuomonės. Kaip norės, taip ir padarys. Mums bus draudžiama
net sandėliuką savo kieme pasistatyti. Žemes atgavome be jokių
apribojimų, tad kodėl dabar turėtume su jais sutikti”, – kalbėjo
dzūkai.
Draudimai nepagrįsti?
Pasak ne vienus metus aplinkosaugai paskyrusio alytiškio Antano
(redakcijai pavardė žinoma), viena pagrindinių problemų, su kuria
susiduria regioniniuose parkuose gyvenantys žmonės, – griežti ir esą
nepagrįsti parkų apsaugos reglamentai, ypač susijusieji su jau esančių
sodybų rekonstrukcija ir remontu.
Niekam nekyla abejonių, kad kaimuose ir gyvenvietėse
reikia išsaugoti autentiškas prieš šimtmetį statytas sodybas. Tačiau
reglamentas taikomas visai regioninio parko teritorijai. Jo laikytis
turi ir kolūkinės gyvenvietės, ir etnografiniai kaimai. „Asmuo, įvykdęs
visus jam parko iškeltus reikalavimus, lieka nuskriaustas, nes ne tik
negalėjo suremontuoti sodybos paprastesnėmis medžiagomis, bet ir turėjo
skirti daugiau laiko, pastangų derindamas leidimus. Tuo metu kaimynas,
gyvenantis kitoje kelio pusėje, kuri neįeina į parko teritoriją, tokių
vargų nepatiria”, – aiškino buvęs aplinkosaugininkas.
Panaši padėtis ir dėl sklypo tvarkymo. Regioninio parko
gyventojas, norėdamas iškirsti menkaverčius krūmus, privalo gauti kelių
gamtosauginių institucijų leidimus. „Per daug nieko nelemiančių
suderinimų, atimančių laiko ir pinigų. Pakaktų vienos instancijos,
išduodančios leidimus”, – teigė alytiškis.
Pagalbos nesulaukia
Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Kraštotvarkos skyriaus
architektas Vladas Kniubas situaciją, kai iš gyventojų reikalaujama
išsaugoti autentišką aplinką nė kiek neparemiant jų finansiškai,
pavadino valstybės problema. „Per savo 18 darbo metų neprisimenu nė
vieno atvejo, kad namo remontui ar rekonstrukcijai būtų skirta
kompensacija net paminklinio Zervynų kaimo gyventojams”, – teigė jis.
Buvęs Metelių regioninio parko geografas kultūrologas
Jonas Juravičius gali išvardyti ne vieną atvejį, kai meteliškiai buvo
nubausti už tai, kad vietoj medinių dailylenčių panaudojo plastikines,
kad ne tokia spalva nusidažė namą ar pasikeitė stogą. „Dabartiniai
draudimai – labai geras dalykas tiems, kurie dirba direkcijoje, ir
labai blogas tiems, kurie gyvena parko teritorijoje”, – tvirtino
J.Juravičius.
Anot buvusio regioninio parko darbuotojo, Prancūzijoje
žmonės patys prašo steigti saugomas teritorijas, nes valstybė
finansiškai padeda išsaugoti jose esančias gamtos ir kultūros vertybes.
„Pas mus kol kas atvirkščiai – saugoti reikia, bet problema užkraunama
ant žmonių pečių”, – kritikavo esamą tvarką J.Juravičius.
Metelių regioninio parko gyventojas Stasys A. tvirtino,
kad reikalavimų griežtumas iš dalies priklauso ir nuo parko direkcijos
darbuotojų: „Vienas, vos pamatęs, kad imiesi kažkokios neleistinos
veiklos, perspėja, kitas mato, bet nieko nesako ir laukia, kol baigsi.
Tada atvažiuoja, paskiria tūkstantines baudas ir liepia likviduoti
statinį. Kartą neištvėręs paklausiau, kodėl nežiūri tų, kurie vilas
prie pat vandens statosi. Atsakymas buvo konkretus: „Dabar tu net šuns
būdos nepasistatysi.”
Sprendimas nepriimtas
Kadangi Daugų regioninio parko steigimas pagal Vyriausybės nutarimą
numatytas Lietuvos teritorijos bendrajame plane, VSTT neturi teisės
vienašališkai atsisakyti vykdyti šio plano sprendimų. Ar bus Daugų
regioninis parkas, priklausys nuo Vyriausybės.
Anot VSTT Planavimo skyriaus vyresniojo planuotojo
Vytauto Ruko, kol kas jokie teisės aktai nenumato regioninių parkų
naikinimo galimybės.
„Nors yra nutarimas steigti Daugų regioninį parką,
įgyvendinant jį bus vadovaujamasi protingumo kriterijais. Manau, kad
esant bendruomenės nepritarimui procesas bus atidėtas arba
sustabdytas”, – prognozavo jis.