Lapkričio 29-toji yra Lietuvos, kovojusios su sovietine okupacija, valstybės vadovo, Lietuvos partizanų vado, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, Lietuvos Nepriklausomybės signataro, Adolfo Ramanausko-Vanago, mano Tėčio nužudymo diena. Šiemet lapkričio 2 -oji žymi 63-čiąsias jo sušaudymo metines.
Sovietinės okupacijos laiku, partizaninio karo metais, realybė buvo tokia, kad kiekviena diena partizanui galėjo būti paskutinė jo gyvenimo diena. Toks supratimas, mirtini pavojai visada buvo šalia laisvės kovotojų, o jie vis tiek rinkosi kovą už Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę. Ėjo, kovojo ir žuvo už Lietuvą.
Autentiškus laisvės kovų liudijimus, dienoraščius, rašytus Tėčio partizaninio karo metais, atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę išleidau knygomis „Daugel krito sūnų…“, „Partizanų gretose“. Knygose skyriuje „Vadavietėje“ yra pažymėta pastaba „trūksta dviejų rankraščio puslapių“. Tuo metu jų dar nebuvau radusi.
Artėjant Adolfo Ramanausko-Vanago 63-sioms sušaudymo metinėms, lapkričio 29-jai dienai, noriu pasidalinti šiuo, anuomet trūkusiu ir dar niekur neskelbtu atsiminimų fragmentu.
1946 m. vasarą ryšio keliu per vieną civilį žmogų Tėtis buvo gavęs iš partizano Bevardžio (Prano Ivanausko) žinią, kad su Vanagu nori susitikti asmuo, atvykęs iš Vakarų. Pranešime buvo pažymėta , kad Bevardžiui bus žinoma susitikimo vieta, o atvykęs iš Vakarų asmuo ilgai laukti negali, nes reikalai nepaprasti ir neatidėliotini. Vanagas kaip tik tuo metu laukė žinių iš užsienio turėjusio grįžti jam žinomo žmogaus, todėl galvodamas, kad tai ir bus tas žmogus, būsimą susitikimą laikė labai svarbiu. Nors tomis dienomis Tėtis buvo ką tik grįžęs į savo vadavietę Lankininkų kaime, Merkinės Šiluose iš sunkaus žygio, o aplink siautėjo rusai, jis nedelsiant paskyrė laiką ir vietą, kur Bevardis su keliais partizanais turėjo atvykti , kad galėtų keliauti į minėtą svarbų susitikimą.
Galvoju, kad anuomet, leidžiant knygas, trūkusiame rankraščio fragmente galima pajausti tą kasdienę partizanų gyvenimo tikrovę, kuomet kiekviena diena galėjo būti paskutinė. Pateikiamame fragmente skliausteliuose įrašau savo pastabas.
„Perdienavojome jau savo bunkeryje. (Pastaba – šis bunkeris-vadavietė buvo Lankininkų kaime, Merkinės Šiluose, gyventojo Stasio Kuzmicko žinioje. Šią vadavietės vietą 2011 m. pažymėjau lietuvišku memorialiniu akmeniu su informacine granito lentele.)
Iš Ramunėlio (partizano Vlado Kuzmicko) sužinojome, kad tik prieš kelias dienas rusai krėtė raistą nuo ežero. Jie tiesiog brido išilgai visą raistą. Dabar buvo kiek ramiau ir aš su Jūrininku (partizanu Albertu Perminu) popiete išvykau numatytan susitikiman. Pritemus atsidūrėme ant Kasčiūnų kaimo kapų ir ėmėme laukti Bevardžio (partizano Prano Ivanausko), kuris mus turėjo lydėti toliau.
Tą naktį aiškiai švietė mėnulis, o ant pievų tysojo rasa. Nebuvo jokio vėjelio, bet nakties tylą be perstojo trikdė griežlė. Atsigulėme aukštielninki tarp dviejų kapų ir pro žiūronus žiūrėjome į mėnulį. Dabar jis atrodė daug didesnis ir tuo pačiu įdomesnis. Apsisiautę buvome palapinėmis, bet nakties vėsuma vertė kartas nuo karto atsikelti ir pasivaikščiojimu sušilti. Vienas tai antras apeidavome visus kapus. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu aš sustojau prie pasvirusio ir baigiančio pūti kryžiaus. Buvo jau bemaž nelikę jokio ženklo kapo to žmogaus, kuriam kadais tas kryžius buvo pastatytas.
Susimąsčiau… Juk ir šis man nežinomas asmuo gyveno, sielojosi, mylėjo savo tėvynę… O kas dabar iš jo belikę. O ar besustos kas prie mano kapo? Ir ar iš viso kapas man bus supiltas?
Atsitraukęs nuo šių minčių, priėjau prie Jūrininko. Slinko valanda po valandos, bet Bevardis nesirodė. Būsimą susitikimą laikiau labai svarbiu, todėl nusprendėme laukti ir po vidurnakčio. Atsitraukti nuo kapų negalėjome, nes bijojome, kad neprasilenktume su atvykstančiais. Laukėme toliau, bet veltui. Tik prieš pat rytą nepatenkinti nužygiavome miškais į savo vadavietę (Lankininkų kaime, Merkinės Šiluose).
Taip pat skaitykite:
Jau sekančią dieną sužinojome, kad pamerkys ir panemunys buvo masiškai rusų nugulti. Bevardis laiku patyrė provokaciją, bet mūsų apie tai perspėti jau negalėjo, nes rusų apgulimas neleido persikelti per Merkį. Mes nežinojome vietos, skirtos susitikimui su „užsieniečiu“ ir tik todėl išvengėme susidūrimo su pasalaujančiais rusais. Vėliau tikrai įsitikinome, kad su mumis norėjęs susitikti tariamas užsienietis buvo MGB pareigūnas. Nužudę Kazimieraitį (partizanų vadą Juozą Vitkų) jie norėjo ir mane sulikviduoti, bet tai jiems šį kartą nepavyko…"
Šešiasdešimt vienerius metus aš neturėjau Tėčio kapo. Ilgai ieškojau, daug vilčių ir nusivylimų išgyvenau, tikėdamasi rasti palaikus. Šiandien aš jau galiu uždegti žvakeles ant pašventinto Jo kapo ir pabūti prie jo tik jam skirtoje maldos ir apmąstymų tyloje, bet niekuomet nepamiršiu uždegti žvakelę, nusilenkti ir tiems, kurie buvo kartu su Juo toje šventoje laisvės kovoje, o jų kapų neturime. Sovietinės represinės struktūros kruopščiai slėpė savo nusikaltimus ir net su nužudytų partizanų kūnais elgėsi neapsakomai barbariškai, todėl žinau, kaip labai sunku surasti palaikus. Bet viltis neturi apleisti ir kartais įvyksta stebuklai. Kad jie vyktų, turime negailėti tam jėgų ir pastangų. Garbinga mūsų tautos praeitis testiprina Lietuvos ateitį!
Generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė