„Neišsipildė mano svajonė netrukdyti mokiniui mokytis ir neradau gyvenime formulės, kaip nustatyti, kuriame gale vidurys“, – tokia sentencija pradedama knyga „Kriūkas“, skirta alytiškiui mokytojui Nikodemui Krukoniui. Jo buvę mokiniai Deimantė Purtokienė ir Redas Diržys į 200 puslapių sutalpino savo ir kitoms kartoms įsiminusius įvykius, posakius, situacijas. Vienos jų, po mokytojo mirties prabėgus beveik dvidešimtmečiui, buvo dar gyvos ar net virtę legendomis, jas tereikėjo užrašyti, kitos istorijos buvo pasimetę, užsimiršę, o kai kas į knygą atėjo paskutiniu metu, ją koreguojant.
„Kriūko“ (taip buvo pravardžiuojamas N. Krukonis) knygos sudarytojai R. Diržys ir D. Purtokienė ir leidėjai („Kitos knygos“) leidinį apibūdina vienu sakiniu – „retrofuturistinis mokytojo portretas ir metodiniai patarimai tiems, kas mokosi ne tik matematikos“.
N. Krukonis (1936–2001) – buvęs Alytaus 5-osios mokyklos (dabar – Dainavos progimnazija) matematikos mokytojas, knygoje vadinamas ne tik minėtos švietimo įstaigos, tačiau ir vienu ryškiausių Alytaus miesto visų laikų matematikos mokytoju.
„… Nei kolegos, nei mokiniai, nei vadovai negali paaiškinti, kaip jis sugebėdavo matematikos išmokyti visus ir kiekvieną, jos beveik nemokydamas. Vietoj tradicinio dėstymo N. Krukonis rinkdavosi pasakojimus apie ateivius, begalybę ir iracionaliuosius skaičius, eilėraščių skaitymą, o kartais, jeigu žuvys gerai kibdavo, jis galėjo ir pamiršti ateiti į pamokas“, – rašoma knygoje.
„Daugiausia išmokau iš užrašų „Kriūkas durnas", „Kriūkas žioplys" ir kitų, išrašytų ant mokyklos išorinės sienos ir ant suolų…“, – cituojamas N. Krukonis, pasak knygos sudarytojų, kuriame skleidžiasi patys netikėčiausi žmogaus bruožai ir savybės „visiškai neprimenantys mokytojo moralinio kodekso – nei sovietinio, nei kapitalistinio – nuostatų“.
N. Krukonis mokytojauti pradėjo sovietiniais metais, baigė laisvoje Lietuvoje, dirbo ne tik 5-ojoje, tačiau ir 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Piliakalnio progimnazija), mokykloje-internate.
„Jei paklaustum, kaip atsirado ši knyga, atsakyčiau – krukoniškai. Pirma, turėjau didelę drąsią svajonę. Antra, kai dirbi, pagautas aistros, vidinio tikėjimo savo darbu, tau padeda visas pasaulis. Trečia, prisidėjęs Redas Diržys išmetė perteklinį tekstą, medžiagą struktūrizavo, įformino, vizualizavo – žodžiu, pavertė tuo, kas vadinama knyga“, – knygos „Kriūkas“ įžangoje atvirauja D. Purtokienė, buvusi N. Krukonio matematinės klasės mokinė, dabar – odontologė, „Gydytojų Purtokų klinikos“ direktorė, medžiagą apie mokytoją rinkusi nuo 2005 metų.
„Neslėpsiu – į Deimantės ketinimus išleisti knygą apie Krukonį žiūrėjau labai skeptiškai. Nežinau beviltiškesnio žanro, kaip leidiniai apie mokytojus ir / ar kolektyviniai atsiminimai. O čia – abu viename“, – neslepia R. Didžys, kurio „Kitoms knygoms“ išleisti pasiūlytas „Kriūkas“, dar nepasirodęs dienos šviesoje, jau sukėlė nemažą susidomėjimą: pirma – kaip ne „dar viena“ epinė knyga apie „mokytoją-antžmogį“ su išsaugotu „švariu munduru“, antra – kaip reiškinys, su kuriuo susipažinę, „pamiršime daugelį stereotipų apie tai, ką iki šiol manėte esant ir pedagogika“.
Be Deimantės ir Redo prisiminimais apie mokytoją Nikodemą knygoje dalijasi Lietuvoje ir užsienyje dirbantys įvairiausių profesijų krukoniškumo „stigma“ pažymėti mokiniai, kaip taip pat buvę Krukonio kolegos, bičiuliai, giminaičiai, iš kurių „Kriūko“ sudarytojai labiausiai dėkoja Dainai Krukonienei, leidusiai pasinaudoti šeimos archyvu. Iš jo – ir originalūs, knygoje cituojami mokytojo tekstai, pokalbiai iš susitikimų su mokiniais.
„Kriūko“ leidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros tarybos tolygios kultūrinės raidos įgyvendinimo programa, knygos prekybą planuojama pradėti spalio 30 dieną.
Susijęstraipsniai
