Likimas lėmė, kad man, kaip žurnalistui, teko būti laisvos Lietuvos metraštininku ir liudininku. Kaip žinoma, visa tauta revoliucijos nekelia – tai daro visų vardu pasišventusieji. Asmeninis apsisprendimas buvo 1988-1991 metų lakmuso popierėlis. Kai žlugo perversmas Maskvoje, atsirado daug narsių, bet savo pasišventimą teko įrodinėti jau darbu ir dora.
Artūras Paulauskas už kitų nugarų nesislapstė. Jis buvo tas, kuris Lietuvoje perėmė įstatymų priežiūrą – ėmėsi vadovauti Generalinei prokuratūrai. Jeigu būtume pralaimėję, jį drauge su kitais būtų pastatę prie sienos – už „tarybinės tėvynės“ išdavimą.
Manau, antra tiek gero jis padarė mūsų šalies laisvės metais. Tai jo ir kelių narsių Seimo narių iniciatyva buvo priimtas laikinasis įstatymas, pažabojęs organizuotą nusikalstamumą, leidęs suvaldyti mafijos grupuočių savivalę.
Kaip teisininkas jis dėjo mūsų valstybės pagrindus – dukart būdamas Seimo pirmininkas, laikinai ėjęs Prezidento pareigas, dirbdamas ministru.
Jo pasiryžimą grįžti į Seimą vertinu kaip jo asmeninę auką, nuo kurios, prisipažinsiu, jį atkalbinėjau.
Vertinant žmogų pagal jo darbus, pagal sugebėjimus, o ne pagal pažadus – geresnio kandidato atstovauti šią Dzūkijos apygardą nematau. Dzūkai – pirmiausia teisingi žmonės. Jūs padarysite teisingą sprendimą
Vilius Kavaliauskas, žurnalistas, dzūkas, Vytauto Didžiojo ordino karininkas
Politinė reklama. Bus apmokėta iš Artūro Paulausko politinės kampanijos sąskaitos. Užsakymo Nr.2020/10/07-1
Susijęstraipsniai
