38 sonetai 49-iuose puslapiuose – tokia savo naujausia knygele su alytiškiais pasidalino Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas A. Jonynas.
Dailininkės Deimantės Rybakovienės apipavidalinti „Naujieji sonetai“ primena senųjų sonetų knygeles.
Ne nauji, o „naujieji“ sonetai – tarsi pretenzija, provokacija, taip savo 2018-2020 m. sukurtus, į knygelę šiuo pavadinimu sudėtus sonetus vadina Antanas, į Alytų mielai sugrįžtantis kaip į senelio, tėvo ir savo jaunystės miestą.
Pasak autoriaus, „ne taip romantiškai lyriški kaip jaunystėje“ sonetai prasideda „Pavasario kalnu“ („Apsilaupęs pavasario kalnas/ Metalinis upės vanduo/ Senas rusvas dviračio balnas/ Kaip riestinis kirtis ant õ…“), „Pavakario sonetu“ ir „Vidurdieniu Romoje“, o baigiami paties Antano aktualia pavadinta „Maro metų daina“ ir „Avarija“ („Žengiau į gatvę žingsnį ir nespėjau/ Pajusti kaip buvau parblokštas. Knygos/ Gulėjo ant asfalto. Šlapias vėjas/ Nevingai plaikstė puslapius…“).
„Eilėraštis turi būti kondensuotas. Aprėpti vienu jutimu“, – geras eiles apibūdina poetas.
Sonetai Antanui A. Jonynui – patogiausia forma eiliuoti, tos 14-os eilučių drausmina, stabdo, neleidžia prikalbėti per daug…
„Naujuosius sonetus“ Antanas sako parašęs ne kaip „lyrinis herojus“, o kaip „personažas“.
„Savo balsu kalbu vis mažiau. Truputėlį iš šalies“, – prisipažįsta Antanas A. Jonynas, naujausios knygos pristatyme Jurgio Kunčino bibliotekoje kalbėjęs ir apie savo, kaip vertėjo, darbą bei apie literatūrines šalies aktualijas, kuriomis domėjosi Alytaus literatūros festivalio rengėja Giedrė Bulgakovienė, užeiti į biblioteką ir imbierauti rašytojus bei jų skaitytojus kviesianti jau lapkritį.