Iki poetinio Druskininkų rudens likus savaitei išrinkti Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijų laureatai.
Jotvingių premija už eilėraščių rinktinę „Mano tėvas žūsta“ šiemet skiriama poetui, rašytojui Alvydui Šlepikui.
Jaunojo jotvingio premija už eilėraščių knygą „Raudonas slidus rūmas“ skiriama poetei, rašytojai ir vertėjai Ievai Toleikytei.
Abiejų knygų dailininkė – Deimantė Rybakovienė.
Jotvingių ir Jaunojo jotvingio premijų laureatai spalio 10 dieną bus apdovanoti 31-ame poetinio Druskininkų rudens literatūros festivalyje
Jotvingių premiją 1985 metais įsteigė Sigitas Geda. Tais metais S. Gedos įsteigtą premiją gavo poetas Kornelijus Platelis už eilėraštį „Jotvingių malda šuoliuojant į priešą“. 1990 metais prasidėjus poetiniams Druskininkų rudenims, S. Geda sutiko susieti savo premiją su festivaliu.
Šiais metais bus įteikiama jau 36-oji Jotvingių premija ir 23-oji Jaunojo jotvingio premija.
Pirmą Ievos Toleikytės poezijos knygą „Raudonas slidus rūmas“ sudaro trys skyriai, kurie veda skaitytoją nuo asmeniškesnių prie platesnio konteksto eilėraščių. Punktyru brėžiama naratyvinė linija leidžia knygą skaityti kaip brandos istoriją, kurioje išsivaduojama iš įvairių iliuzijų, socialinių ir egzistencinių baimių. Autorės eilėraščiai artimi išpažintinės poezijos tradicijai, iškeliama asmeninės patirties vertė. Į pirmą planą iškyla žmogaus santykis su kitomis gyvomis būtybėmis. Taip šalia žmogaus (ne)gebėjimo mylėti prisideda tokios temos kaip mėsos valgymas, tarša, klimato karštėjimas, ekologinė atsakomybė.
Alvydo Šlepiko knyga „Mano tėvas žūsta“ – rinktinė. Čia publikuojami tekstai atrinkti iš minėtų rinkinių bei antologijos. Taip pat publikuojama naujų eilėraščių. Knyga sudaryta ne pagal chronologiją, bet pagal vidines sąsajas ir būtinybes. Tad, nepaisant to, kad ši knyga – rinktinė, skaityti ją reiktų kaip rinkinį. Ypač todėl, kad didžioji eilėraščių dauguma buvo pataisyti, kartais beveik perrašyti.
„Tėvas mėgdavo žiūrėti į upę. Šienaudavom jos krantus ir pietaudami stebėdavom tėkmę, žuvis, Perkūno žirgelius. Kartais eidavom žūti, nešdavomės ant pečių sunkias lazdynines meškeres. Pakliūdavo įvairiausios žuvys, bet dažniausiai tokios, kurias tėvas vadindavo blizgutėm. O tikėdavom, kad pagausim šapalų arba abstriungų. Taip vadinom upėtakius. Kartais pavykdavo. Kai buvau mažas, tėvas plaukdavo lėtai tarp vandenžolių, o aš laikydavausi jam už kaklo ir plaukdavau kartu. Ant jo nugaros. Vėsi juoda tėkmė tyliai nešė mūsų baimes, diena geso, o mes plaukėme ramiame vandeny pamažu virsdami žuvimis“ (A. Šlepikas).
„Flamingai sniege“
Sniegas kieme ir visi laimingi
Visi sugrįžo ir sotūs žiūri pro langus
O po kiemą vaikšto flamingai
Sniegas ir rožinės paukštės ir
Ledas dangaus
Tartum veidrodis mus atspindi
Sugrįžo visi ir džiaugias –
Žiema šilto pieno pilna
Šiltas sniegas ir langas
Išrašytas šiltutėliais žiedais
Mama čia ir tėvas, ir brolis
Seniai mirę rašytojai
Draugai, kurių pasiilgau
Visi susirinko ir žiūri pro langus
Ir teka lėtai skaidri apgavystės diena
Vizgina uodegą grįžęs
Užmigdytas šuva
Baisu, kad visa tai niekada nesibaigs
Baisu, kad tai pasibaigs