15 c Alytus
Sekmadienis, Rugsėjo 20d.
Dzūkija
2020 Rugsėjo 11d.
0

Dalį „Camino Lituano“ kelio Dzūkijoje nuėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos jaunimas

titleNuotraukų galerija

Nuo šių metų pradžios Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pietvakarių centro direktore tapo Jolanta Kručkauskaitė, kuri taip pat yra viena iš Camino Lituano Kelio kūrėjų.

Pirmomis darbo savaitėmis direktorė subūrė Kauno aklųjų ir silpnaregių jaunimą ir pokalbio metu išsigrynino vieną iš jaunimo norų t.y. žygį pėsčiomis. „Pažadėjau, kad žygis tikrai bus šią vasarą, - pasakoja J. Kručkauskaitė, - net gyvendami karantino sąlygomis ir nežinodami, kada jis baigsis, tikėjome, kad žygį surengti pavyks“.

„Camino Lituano“ - lietuviškasis Šv. Jokūbo piligriminis, kultūrinis, turistinis kelias nuo Žagarės Lietuvos šiaurėje iki Lenkijos sienos. Jo ilgis apie 500 kilometrų, iš kurių apie 100 km nuo Punios iki Lazdijų driekiasi Dzūkijos keleliais.

Rugpjūčio pabaigoje dalį „Camino Lituano“ kelio maršruto Dzūkijoje nuėjo ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) jaunimas. Šiek tiek įspūdžių iš mūsų dviejų dienų žygio.

         Visi žygeiviai susitikome ankstyvų rugpjūčio rytą Alytaus rotušės aikštėje, pasilabinome ir išėjome ieškoti nuotykių! Sustojome prie  miesto simbolio - Angelo sargo skulptūros įsiamžinti, išgirsti gidės pasakojimą apie Alytų ir išsidalinti „Camino Lituano“ pasų, kuriuose yra renkami antspaudai nuėjus tam tikrą atkarpą. Toliau keliavome per Vidzgirio botanikos draustinį link Radžiūnų piliakalnio užsukę į Dzūkijos dvarą kur numalšinome troškulį, alkį taip pat dalinomės pirmosios atkarpos įspūdžiais judėjome toliau link Revų žirgyno, kuriame turėjome ne tik pikniką, bet ir galimybę susipažinti su žirgais juos paliesti, prisiglausti... Ne vienas, skaitantis apie tai, galbūt pamanys: anokia čia naujiena, anokia patirtis... Tačiau žmogui, niekada negyvenusiam kaime, nestovėjusiam šalia gyvo arklio, nejutusiam jo kūno kvapo, jo raumenų virpėjimo, tai gali būti ir didelė naujiena, ir autentiška patirtis. Patirtimi tampa viskas, prie ko betarpiškai prisiliečiama, kas patenka į jutimų lauką.

         Miroslave keliautojų laukė jaukūs parapijos bendruomenės namai, Šv. mišios ir bendra vakarienė. Be to, kartu su „Camino Lituano“ bendruomene ir klebonu Miroslavu, šalia Parapijos namų pastatėme pirmąją Alytaus rajone „Camino Lituano“ knygų bibliotekėlę, kurioje be įprastų knygų įdėjome ir literatūros skirtos neregiams.

 Paprašyta pasidalinti pirmosios keliones dienos įspūdžiais, kaunietė Oksana Dobrovolskaja sakė: „Pirmoji šiandienos kelio dalis buvo sunkesnė, antroji - lengvesnė. Tačiau gyvenime mes dažniausiai prisimename ne tai, kas lengva, o tai, kas sunku, kas pareikalauja daugiau pastangų. Taip ir piligrimų KELYJE, ten, kur lengva, eini ir praeini - smagu, įdomu, bet greitai užsimiršta".

„Esu sportininkas, bėgikas, - mintimis dalijosi kitas kaunietis Povilas Krapikas, - bet keliaudamas supratau, kad viena yra bėgioti per treniruotę ir šiek tiek kita - visą dieną eiti. Prireikia ir jėgų ir ištvermės. Žygis suteikė daug pačių gražiausių emocijų, maloniai stebino žmonių geranoriškumas, svetingumas".

      Kitos dienos rytą po sočių dzūkiškų pusryčių piligrimai išjudėjo Dzūkijos kloniais, pakalnėmis, pievomis link Dapkiškių, galimos Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietos, o vėliau Metelių link. Pakeliui nematantį jaunimą ypač džiugino ir stebino nuoširdus ir šiltas svetimų žmonių bendravimas su nepažįstamaisiais: prie Kelio esančių sodybų šeimininkų jie buvo kviečiami vaišintis obuoliais, arbata, medumi , atsigaivinti šulinio vandeniu arba tiesiog pasišnekučiuoti...

Jaunimo žygyje akluosius ir silpnaregius lydėjo būrys „Camino Lituano“ bendruomenės savanorių. Daugelis jų neslėpė, kad tai buvęs pirmasis susitikimas su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis, kad kelionėje jie turėsią akliesiems padėti. Savanorių pagalbos žygio metu tikrai prireikdavo, bet dažniausiai tai buvo tiesiog keliavimas drauge.

„Esu dalyvavęs įvairiuose žygiuose, bet su aklaisiais keliavau pirmą kartą, - pasakoja vienas iš žygio organizatorių, savanorių Marius Minkevičius, - maloniai stebino grupės nuoširdumas, atvirumas supančiai aplinkai, užsidegimas. Per šias dvi dienas akivaizdžiai įsitikinau, kad tarp reginčiųjų ir neregių tėra vienas skirtumas - jie nemato - ir nieko daugiau! Visi mes skirtingi: aukštesni, žemesni, lieknesni, apkūnesni, tačiau dėl šių savo savybių nesame nei geresni, nei blogesni už kitus."

O LASS jaunimas baigęs žygį neskubėjo skirstytis, lepinosi maudynėmis Metelio ežere ir planavo dar šiais metais sugrįžti į Dzūkiją -  tęsti kelionę „Camino Lituano“ keliu.

 Esame dėkingi Alytaus rajono bendruomenei, kelionėje sutiktiems žmonėms, kurių nuoširdumą ir svetingumą jautėme viso žygio metu, o į namus grįžome kupini gerų emocijų.

 LASS jaunimas 

Fotogalerija


Komentarai

0
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
traffix.lt