Alytaus rajono Daugų vidurinė mokykla 2007 m. buvo pavadinta 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro Vlado Mirono vardu. Tai – asmenybė, apie kurią visais laikais, o ypač sovietmečiu, buvo girdima įvairiausių pasakojimų, kartais net mistinių. Vienaip ar kitaip, tai žmogus, kurio vardas tarsi nusėdęs ir gyvena mūsų lūpose ir širdyse.
Artėjant V. Mirono 140-osioms gimimo metinėms gimnazijoje apsilankė buvęs 5-osios laidos abiturientas Alfonsas Kilimonis. Jis – tas žmogus, kuriam teko asmeniškai pažinti kunigą Mironą ir net patarnauti jam per mišias.
Sėdėdami su gerbiamu Alfonsu ant medinių suolelių lauko klasėje, kuri, beje, tik šiemet įrengta ir pavadinta V. Mirono vardo klase, maloniai šnekučiavomės apie šiandieninę mokyklą, apie švietimą ir, žinoma, apie Mironą.
A. Kilimonis pasakojo, kad V. Mironas nujautęs, jog gali būti suimtas ir įkalintas. Tad vieną dieną savo tarno paprašė, jei bus nužudytas, kad palaidotų jį prie Bukaučiškių koplyčios. Tai tokios svarbios, mielos ir brangios buvo jam Bukaučiškės, tapusios, galima sakyti, antrąja tėviške. Labai gaila, bet jo valia liko neįgyvendinta. Liko toli tremtyje net ir po mirties, palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse.
Ponas Alfonsas tarsi jautė pareigą dar katrą pasidalinti savo prisiminimais ir įteikti gimnazijai dovaną – paauksuotą medalį „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai. Vladas Mironas“. Medalis buvo sukurtas ir skirtas mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui, o gimnazijai padovanotas 140-ųjų Vlado Mirono gimimo metinių proga.
Reikia pripažinti, kad viena nuostabi šventė V. Mirono lauko klasėje jau įvyko – šiltas, jaudinantis ir prasmingas dviejų kartų atstovų susitikimas. Prasmingas ne tik pokalbis, bet ir vieta.
Lauko klasėje fizikos mokytojas Danius Gintalas pastatė akmeninį aukurą, kuriam akmenis nešė visa gimnazijos bendruomenė. Šis procesas priminė Daugų bažnyčios statybą. Teko skaityti, kad prieš daugelį metų į bažnyčios sienas įmūryti rieduliai buvo surinkti ir suvežti Daugų apylinkių gyventojų. Tai – tokia graži paralelė.
Belieka pridurti, kad mūsų pokalbis, pažadinęs prisiminimus, tarsi atvėrė duris tolesniems susitikimas šioje nuostabioje erdvėje, kurioje visada jausime Vlado Mirono dvasią.
Almantas Jakimavičius