18 c Alytus
Sekmadienis, Liepos 5d.
Įdomu
2020 Gegužės 25d.
6

Susitikimas brėkštant (POKALBIS SU VYTAUTU BIGAILA)

titleNuotraukų galerijaMus iki šiol jungia Paulius Širvys (iš kairės Vytautas Bigaila, aktorius Petras Venslovas, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Vyta Šiugždinienė).

Seniai seniai, dar 1976 metais, susitiko Mokytojas ir mokinė. Vienas labai mylėjo LITERATŪRĄ, kitas išmoko ją pamilti, NES IŠMOKĖ TOS MEILĖS. Gyvenimas sūkuriavo, bangavo, krovė patirties kraitę tai trumpam suvesdamas, tai išskirdamas. Kol suvedė abu vėl į tą pačią vietą – Alytaus Putinų gimnaziją (tuomet 6-ąją vidurinę).

Susitiko du žmonės: tikras žemaitis Vytautas Bigaila ir „maišyta „ aukštaitė- dzūkaitė Vyta Šiugždinienė (tuomet Miliauskaitė). Tas susitikimas įvyko brėkštant, labai keistu laiku, nes žodis  „brėkšta“,  žemaičiams reiškia „temsta“, vakaras, o aukštaičiams – „aušta“ - diena bunda. Suabejosit, ar įmanomas toks susitikimas, bet neigdami tokį įvykį labai suklysite. Šis pokalbis apie ypatingą asmenybę-mano Mokytoją, kažkieno buvusį direktorių, vedėją, dabar kolegą V. Bigailą.

- Tikrai ne biografiją norisi papasakoti, nors ji išties margaspalvė. Kažkada viename mokytojų sambūryje nuskambėjo ironiška mintis: lengviausia parašyti šunišką autobiografiją: „Lojau, lojau, kol galėjau...“. Bet dabar rimtai - kuriais savo biografiniais epizodais norėtumėte pasidalinti?

- Patys rimčiausi, per visą gyvenimą tave lydintys ir sapnuose, ir svajose, ir šiaip svarbiomis gyvenimo akimirkomis yra kūdikystės ir vaikystės epizodai. Gimiau pačiame vidurvasary, saulei tekant. Mano dėdė a. a.  Vytautas, krikšto tėvas, pakinkė arklį, pasodino ar paguldė mano mamą (a. a.) ratuosna su šviežiu, dar kvepiančio Ašvos pakrantėmis šieno glėbiu ir taip iš Žiogaičių kaimo tarandi tarandi vieškelėliu apie septynis km.- tiesiai į Mažeikių didmiestį.

Gimiau beveik penkių kilogramų- rubuilis. Augau greitai - netrūko nei pieno, nei duonos. Greitai Ašvos upelyje vėžius ir vėgėles gaudžiau, o sulaukęs septynerių į pradžios mokyklą Žiogaičiuose su kaimo vaikais dyžiau. Visai neseniai po 55 metų buvę ketvirtokai susitikome Mažeikiuose. Kadangi mokslus krimtome tik dviese, tai nesunkiai susisiekiau su buvusiu bendraklasiu Alfonsu. Suprantama, mokyklėlė buvo mažakomplektė. Vienu metu viena mokytoja mokė visus, berods, trylika vaikų.

Giminės susitikimui Sedoje (visų susitikimų nepakartojama organizatorė – mano kūma teta Eufemija,mamos pusseserė) buvau parašęs prisiminimų žiupsnelį „ Mes visi nuo Ašvos“. Vienu epizodu norėčiau pasidalinti.

Gelbėtoja

 Dar iš Žiogaičių Jakštų gražiai atsimenu a. a. tetą Bronę, kuri man visada skirdavo daug dėmesio, o vyresnysis sūnus Paulius (a. a.) buvo kaip ir mano šefas, gidas po Mažeikius. Čia žiogui iš Žiogaičių jis aprodydavo visokias įžymybes, net į kino filmą mane pirmą sykį gyvenime nusivedė. Atsimindamas tetą Bronę ir jos vyrą Pijų (Pjūsaa - žemaitiškai), galiu pasakyti, jog jie iki dabar man yra pavyzdys, kaip reikia slaugyti, rūpintis savo vaiku , turinčiu negalę. Kiek daug sukaupti privalai kantrybės, jėgų ir energijos. Mano atminty jų sūnaus Algio paveikslas. Visi keturi jie vėl amžinai sykiu po Mažeikių dangumi, netoli Ventos.

 Kad nebūtų taip liūdna ir nuobodu, prisiminiau gana linksmą istoriją. Jei tada mane, kokių aštuonerių metų vyruką, prekeivį, nebūtų išgelbėjusi teta Bronelė, būtų nekas. Mane bobutė siųsdavo iš Žiogaičių į Mažeikius parduoti agurkų, kiaušinių ir t. t. Tada autobusėliai kursuodavo nuo Laižuvos į Mažeikius retai ir būdavo sausakimši. Aš su agurkų, kiaušinių ir dar kažkokių gėrybių, pavadinkim, nešuliu įsibroviau karoti ant vienos kojos prie durų į autobusiuką su nosimi (toks jo išorės apibūdinimas). Tik įvažiavus į Mažeikius kažkas turėjo išlipti, vairuotojas atidarė duris, o mano nešulys su brangenybėmis atsidūrė tarpduryje labai jau nepatogioje pozoje, jį stipriai suspaudė ir sutraiškė dalį kiaušinių. Užrikau:“kiaušee, kiaušee...“,bet ir tai jau nepadėjo. Išlipęs galvoju, ką daryti – negi toks eisi į bobturgį, netoli bažnyčios. Pas Bronelę – gal kuo nors padės. Ir iš tikrųjų ji man iš tos košės atrinko sveikuosius, apiplovė, agurkus ir kitas prekes sutvarkė – ir aš, visas švytintis, pirmyn į turgelį. Parduoti , kas liko, sekėsi greitai, nes sveikus kiaušinius nupirko moteriškė  iš karto, kai paaiškinau, kas atsitiko. Tais laikais šios poniutės juos supirkdavo nebrangiai ir veždavo į Rygą perparduoti. Va, tokiame beveik tarptautiniame biznyje teko dalyvauti. Kai grįžau su menka rublių suma saujoje, Babulioks (mano senelė) iškart paklausė, kodėl tiek mažai teparvežiau pinigų. Paaiškinau, kad tąkart  kiaušinių visur užversta – labai jau žemos buvusios kainos, o agurkus, girdi, tekę parduoti pusvelčiui, kadangi dalis jų peraugę, kaip dabar pasakytume, neatitiko prekinės išvaizdos. Atsitikimą autobuse nuslėpiau. Iš bobutės akių supratau, kad nepatikėjo, bet man niekada daugiau nepriekaištavo.

Interviu

- Kai prisimenu Jūsų pirmus mokytojavimo žingsnius tada Alytaus 6-ojoje vidurinėje mokykloje, buvote kaip pavasarinio vėjo gūsis, plūstelėjęs į pamokas naujų lietuvių kalbos ir literatūros metodų gaivą, literatūrines keliones po Lietuvą, literatūrinius dienoraščius, literatūrinius teismus, susitikimus. Tie atmintinai cituojami tekstai – nebuvo tik mados reikalas. Kai šiemet susirinkome į III-ios laidos susitikimą, ta atmintis tekstui neišblėso, mąslus žodis tariamas su ta pačia energija. Ir nors jau patys žilsterėję, gyvenimą skanavę, nenustojome žavėtis Savo Mokytoju, jo asmenybe. Brangūs mokytojai nesensta. Kaip ir mokykla. Kaip Jums atrodo sugrįžimas į mokyklą, kuri buvo pirmoji darbovietė? Kaip ,Jūsų nuomone, keičiasi mokytojai, mokiniai?

- Sugrįžimai mane visada jaudina. Ir šis taip pat- tai tarsi darbinio gyvenimo rato uždarymas. Pasitarsime, Vyta, kada tą spyną galutinai užkabinti. Dabar gi daug baimių skleidžiasi- girdi, mes tie užribyje, užkrato nešiotojai, niekur neikime, užsidarykime nuo visų.

Taigi! Mokytojus radau naujus. Mano laikų mokytojų jau nėra- tik ant sienos Laiko juostoje matytis. Vos ne kiekvienam pakalbinusiam duriu, kur aš stoviu 1-osios abiturientų laidos Paskutinio skambučio proga. Visi ir visos sako: „Negali būti, čia kažkas kitas“. Taip ir gyveni tarsi kito gyvenimą .Nuo jaunų žmonių, t. y. mokinių, per visus ankstesnius metus niekur nepabėgau. Tik tie mokiniai, kurie tave pažįsta, vienaip ar kitaip buvome susitikę ar mokinio- mokytojo, ar tėvo- direktoriaus vaidmenyse, yra šilti ir draugiški. O atėjęs dabar sutikau svetimus, nepažįstamus gimnazistus, kuriems aš, tas senis, nė motais. Tik pabendravę, susipažinę, išsiaiškinę darbus ir tikslus dažniausiai tampame draugais ar gerais pažįstamais.

- Žinau, lituanistinė veikla visada Jums buvo svarbiausia, turite gražios patirties apie tautinio tapatumo paieškas su etniniais Baltarusijos, Lenkijos lietuviais. Ką papasakotumėte šia tema?

- Ši tema tik tada graži, skambanti, kai esi ten, kai kartu su jais kabini košę iš to paties puodo. Galvoju apie metus, praleistus Pelesoje, kur vietiniam žmogui- lietuviui, o kartais ir ne tik jam- buvai ramstis, viltis, galimybė. Bet tai jau buvo prieš 20 metų. Dabar lieka tik sentimentai, kaip sugrįžimas į tėviškę po daugelio metų. Jei toji pasodinta obelis tebežydi, esi laimingas. Jei tave atsimena, norisi ir tau žydėti kad ir antrąkart, kad ir pavėluotai. Žiūrėk, ne vienas stebisi- matai, kaip jis vėlai pražydo.

- Ir kaip tie dzūkai Jūsų Žemaičių kultūros draugijos Alytuje veiklą priėmė? Ar daug bendraminčių atradote? Pasidalinkite savo draugijos veikla.

- Dzūkeliai yra šeimininkai, o mes vis tiek esame klajūnai. Bet mes gaspadorių nesuerzinome, o tik linksmumo, geros nuotaikos per Užgavėnes, Jonines ar kitomis progomis prasimanėme. Neprašovėme pro šalį, kad visur kvietėme ir  šeimos „antrąsias puses“. O čia ir suvalkiečiai, ir aukštaičiai, ir dzūkai pasipylė. Jiems irgi buvo smagu, pritarė mūsų dainoms, šokiams, kelionėms. Tikrai tai buvo turtingas metas. Paskui pradėjome išsivažinėti, kai kas pailso, dar įsisuko į mūsų būrelį giltinė... Dabar jau sunku susirinkti į didesnį būrį. Visgi praėjusį vėlų rudenį per Seimo Žemaitijai skirtus metus pavyko susitikti su kalbininku Juozu Pabrėža iš Šiaulių universiteto. Apie žemaičių kalbą, jos grožybes Alytaus kraštotyros muziejuje susidomėję klausėsi įvairių tarmių atstovai.

- Pavyzdžiui, jeigu apima pyktis, dzūkai sako,  kad “širdzis užgruvo“, jeigu kas nors, paprastai tariant, durnas tapo, sako  „palos užsisukė“, o kaip žemaičiai tą patį pasakytų?

- Zlastės pajiemė, pagava siots – apėmė pyktis. Nukvaaka, i kluiki pavėrta – durnas tapo.

- Neseniai vienoje konferencijoje kalbėdamas apie lituanistines paieškas plečiant mokinių ir mokytojų kultūrinį akiratį kalbėjote apie savo moto „Žmogus- tragiškas medis: jis laukia vaisių dar nepražydęs ir nori žydėti jau numetęs vaisius...“ Kodėl šis moto iš daugybės?

- Kol esi dar vaikas, nori kuo greičiau užaugti, nori būti savarankiškas, nepriklausomas. O kai jau tavo darbingiausi, gražiausi, sveikiausi metai praėję, vis tiek atsiranda nenumaldomas noras dar būti reikalingam, veikiančiam, girdinčiam, matančiam. Kai to nebelieka, ir gražiausio žmogaus-medžio šaknys pradeda nykti. Tai suvoki skubant gyvenimui.

- Ar vis dar tikite, kad meilė tėvynei, gimtajai kalbai, tautos kultūrai - ne programinė deklaracija, o mokinio, mokytojo, vadovo kasdienis vedlys?

- Tikiu. Jei netikėsi, bus labai tuščia. Jei vadovas kasdien apie tai negalvos, neįsuks į tą ratą mokytojų, ką tada, sakykite, mokiniams beveikti, kokia ugdymo prasmė.

- Kažkada įsiminiau literatūros kritikės Viktorijos Daujotytės mintijimą apie būtį: “Žmogaus būtis yra atsimenanti, perauganti į daugybę patirties klodų: per amžius, tad dvasios požiūriu amžina“. Jūsų gyvenime buvo daug susitikimų su pačiomis įvairiausiomis asmenybėmis. Pasidalinkite prisiminimais.

- Tikrai, kelyje sutikau daug gerų, įdomių, gera linkinčių žmonių, piktų, klastingų- labai mažai. Nepakartojamų akimirkų su rašytojais, menininkais, dvasininkais, ta pačia paminėta literatūrologe Viktorija Daujotyte teko patirti per 15 metų Šv. Benedikto gimnazijoje, kuriai vadovavau, kurion su malonumu ir dabar dar užsuku.

O jei taip pradėčiau vardinti nuo mokyklinių metų Viekšniuose (netoli Mažeikių) tuos žiburėlius, kurie man padėjo rasti, padėjo ieškoti, paskui nuklysčiau į studijų Vilniuje metus, besikeičiančias darbo vietas, kur tiek spalvingų asmenybių,- reiktų jau visos apybraižos.

- Neabejoju, kad turite gyvenimu patikrintų minčių. Apie ką jos?

- Apie meilę, apie šeimą, apie savo vaikus ir vaikaičius, apie namus, į kuriuos visada norisi grįžti, apie pastovumą...

- Esate santūrus „gyvenimu patikrintoms mintims“ apibūdinti , nors dosniai savo mintis dalijote savo kelyje sutiktiems žmonėms. Žinau apie Jūsų indėlį rengiant leidinį „100 laiškų mokyklai“, pasidalinkite , kaip sekėsi  rinkti  gyvų žmonių atsiminimus apie Alytaus mokinius ir mokytojus, apie Mokytojų seminariją.

- Jei norėjai paklausti apie mano bendradarbiavimą pernai su lituanistu A. Jurčiu, tai iš tikrųjų jis buvo produktyvus. Man rūpėjo atnaujinti Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijos muziejų, o Antanas daug padėjo skenuodamas nuotraukas, rinkdamas archyvinę medžiagą apie Alytaus gimnazijos ištakas nuo pat 1918 m. Daug dienų praleista tarp Lietuvos valstybinio archyvo dokumentų. Jis paruošė ne vieną publikaciją "Alytaus naujienoms" apie prieškario švietimą ir švietėjus, o aš rinkau gyvų žmonių atsiminimus apie Alytaus mokinius ir mokytojus, apie Mokytojų seminariją (pedagoginę mokyklą) ir tai vėlgi artėjant 100- mečiui spausdino minėtas laikraštis. Ypač padėjo žinomas Alytaus pedagogas, buvęs Mokytojų seminarijos auklėtinis Vytautas Mockevičius, Alytaus miesto garbės pilietis. Raginau rašyti leidiniui "100 laiškų mokyklai", nors man pradėjus dirbti leidinio rengimas jau buvo stipriai pajudėjęs. Knygos sudarytojos - lituanistė Eglė Barysienė ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui Danutė Dragūnienė - vis ragino kaupti laiškus, juos gauti arba rasti archyvuose. Kiek žinau, Antanas ketino , o gal jau ruošia atskirą leidinį apie sudėtingą Alytaus švietimo istoriją,  kur ieškoti pradžios. Jisai labai gilinasi į archyvinius dokumentus, o man tiesiog pritrūko ir noro, ir sveikatos. Mudviem su Antanu padėdavo ir direktoriaus pavaduotojas ugdymui Aleksandras Kirilovas. Lankėme senus senelius pedagogus ar buvusius mokinius. Atsirasdavo laikraštyje interviu ar kažkas panašaus. Su Antanu namie ir ligoninėje lankėme žinomą lituanistą Kazimierą Muzikevičių. Sunkiai sirgo. Ir nekrologo tekstą kartu su Antanu kūrėme remdamiesi velionio parašytu gyvenimo aprašymu.

Ai, ne viską sudėsi į knygas. Jubiliejus buvo, knygą nusipirkau, paskaitau.

- Kokio klausimo tikėjotės, bet taip ir nesulaukėte?

- Ką keistum, jei laiką galėtum atsukti atgal?- taip pasakytų Vytautas iš Žiogaičių.

Kalbėdamasi tarsi nujausdama palikau tą klausimą „nebylų“, nes kitoks nei įsivaizduoju atsakymas tiesiog sugriautų ir mano likiminį pasirinkimą sekti Mokytojo pėdomis. Tegul lieka retorinis, provokuojantis permąstyti atsakymą apie  Mokytojo prasmę, dar madinga sakyti misiją, šiandienos gyvenime, kai grasina nesaugus pasaulis, pirmuosius aiškius ženklus rodo dirbtinis intelektas ir t.t. Ir nusiraminau – išmokyti mylėti pasaulį gali tik tą pasaulį mylinti širdis, žodžiu –nieko dirbtino. Ačiū, Mokytojau.

P.S. Po susitikimo brėkštant vis dėlto norėjosi grįžti prie klasikos - Džeimso Džoiso (angl. James Joyce) romano „Ulisas“ išminties. Nors romanas išleistas 1922 metais, beveik prieš 100 metų, savo filosofiniu minties kodu nepralenkiamas (gal tik mintis ir yra tobulybė?). Taigi „ kažkam rytuose visada ankstyvas rytas leistis į kelionę auštant, kažkam saulės priešaky –išlošti dieną. O jei taip visą laiką - iš esmės nė diena nepasensi.“

Nuoširdžiai dėkoju už susitikimą brėkštant.

Susitiko su Vytautu Bigaila, buvusiu Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktoriumi, šiuo metu neformaliojo ugdymo mokytoju, dirbančiu Alytaus Putinų gimnazijoje, ir kalbino Vyta Šiugždinienė (buvusi mokinė Miliauskaitė).

Fotogalerija

  • Paskutinė pamoka  auklėtiniams 1979 m. gegužę Alytaus 6 - ojoje vid. mokykloje.
  • Su žmona Birute žibuokliaujame Vidzgirio miške prieš aštuonerius metus.
  • Praėjusią vasarą svečiuose pas dukrą Neringą Danijoje. Su anūkais Luku ir Augustu keliaujame po Bornholmo salą.
  • Pokalbis su Putinų gimnazijos pirmokais apie žemaičių kalbą ir jos tarmes.

Komentarai

6
Komentuoti
Marija iš Baltarusijos,Pelesos kaimo.2020-05-31
Labai geras žmogus,niekada mus nepamiršdavo kai mokėmės Alytuje.Didelis Jam ačiū už tai,ir stiprios Jam ir Jo šeimai sveikatos.
Mokytoja2020-05-29
Šalia Vytauto norisi būti geresniu.
Violeta2020-05-27
Nuostabus,be galo šiltas žmogus,kuriam iš tiesų rūpi żmonės.
Fekalija Vandenyte2020-05-26
Puikus rasytojas...Valio!
Jonass2020-05-26
Labai puikus Žmogus. Kas su juo dirbo, manau tikrai džiaugiasi.
Vytautui valio!!!!
jo2020-05-26
gražu
traffix.lt