2022-aisiais Europos kultūros sostine taps Kaunas, o analogišką, tik Lietuvos kultsostinės karūną tais pat metais matuosis Alytus. Prie Europos kultūros sostinės renginių prisidės ir naujoji Kauno kultūros centro vadovė, karantino pradžios metu dar Alytaus kultūros centrui vadovavusi Klaudija Aleksandravičiūtė.
Pokalbyje su alytiške, Laikinojoje sostinėje besidarbuojančia kultūrininke Alytausgidas.lt teiraujasi apie kūrėjų, atlikėjų ir publikos bendravimo ypatumus pasaulinės pandemijos fone ir kitus dalykus.
– Klaudija, kas jums, kaip kultūrininkei, yra pastarasis karantino iššūkis?
– Karantino laikas, ribojantis socialinę distanciją, pakeitė ir tebekeičia mūsų įpročius, kasdienybę.
– Kaip, jūsų manymu, tai vyksta?
– Žmogui svarbus yra ne tik finansinis pastovumas (nors atrodytų, karantino laikas labiausiai paveiks tai), bet ir emocinis stabilumas, kuris buvo pažeistas, sutrikdytas ne mažiau nei mūsų buitis. Labai greitai pasigedome koncertų, pasirodymų, mėgstamų atlikėjų veiklos, kultūros įstaigų (kino teatro, bibliotekos, muziejų, teatro ir kt.) kultūrinių veiklų mieste. Juk net nesilankantieji gyvuose koncertuose ar kino teatre, neužtruko pastebėti, kad ir TV ekrane veiksmo – gerokai mažiau. Buvo siūlomi kartojami įrašai, koncertai.
– Pažvelgėte iš klausytojo, žiūrovo pusės, o kaip karantinas atrodo iš kūrėjo, atlikėjo pusės?
– Žinoma, kad koncertų ir kitos veiklos pasigedo ir atlikėjai, artistai, kultūros sektoriaus darbuotojai, aptarnaujantis personalas, įstaigų administracija. Laikas prasidėjus karantinui nesustojo, bet ne vienas, matyt, sau uždavėme klausimą – kaip dabar reikės gyventi, dirbti, uždirbti ir linksmintis?
– Ir?.. Kokie atsakymai?
– Paradoksalu, tačiau priverstinė socialinė atskirtis suartina. Pastebėjau, kad kultūros įstaigų vadovai itin glaudžiai bendrauja šiuo laiku. Kartu ieškome ne tik kūrybinių sprendimų, tačiau vieni kitiems tampame patarėjais, bendraminčių ratas didėja. Juk turime tas pačias problemas: kaip reikėtų naujai organizuoti, perplanuoti ir pateikti savo kasdienines veiklas žiūrovui, lankytojui, skaitytojui.
– Gal ir toliau galės gyvuoti „nuotolinė“ kultūra ir netgi atstoti tą, kurią iki karantino matėme, jutome salėse, visa matydami, girdėdami tiesiai nuo scenos?
– Kai jau beveik visi išbandėme savaime siūlomą virtualumą, įvairias programėles, dar kartą pasidžiaugėme interneto sparta Lietuvoje, manau, supratome, kad visgi akių kontaktas ir emocijos nėra perduodamos per ekraną. Viliuosi, kad kultūros sektoriui karantino apribojimai taps naujomis galimybėmis pastiprinti savo veiklas, jas atnaujinti, atsigręžti į save ir rasti laiko suprasti, pažinti mūsų kuriamo turinio, produkto reikalingumą žiūrovui, lankytojui.
– O kaip dėl atšauktų ar perkeltų, per pandemiją neįvykusių renginių, neuždirbtų pinigų?
– Jei neuždirbtų pinigų ir nesusigrąžinsime, kultūra niekuomet nebuvo tai, dėl ko pasaulio finansinis variklis suktųsi. Komercinis menas ras savo vietą, virtualiais koncertais, „drive‘in“ pasirodymais ir dar nematytomis formomis, jei pandemija neapleis mūsų. Visgi, ar tai tikrai tokios formos meno ir kultūros mums reikia? Sprendžiame ir renkamės patys. Sena tiesa, kad žiūrovas pats pasakys, ko jam reikia.
– Ką manote apie valdžios požiūrį į pandemijos metu tiesiogiai nukentėjusią kultūrą?
– Džiugu stebėti Lietuvos kultūros ministerijos ir jai pavaldžios Lietuvos kultūros tarybos, vyriausybės nutarimus kultūros atžvilgiu, skaičiai – tikrai dideli. Tačiau kyla vis daugiau klausimų, ar minėtoji parama tikrai efektyviai pasieks kultūrininkus. Taip pat suprantu, kad skiriamos dotacijos menininkų rėmimui, valstybinio kultūrinio sektoriaus išlaikymui negrąžins to, ką praradome per šiuos mėnesius – tie planai, susitarimai, įvairios kolaboracijos keisis, o kultūrinis produktas skirsis, net jei jį perkelsime į kitą sezoną.
– Karantino pradžioje dar vadovavote Alytaus kultūros centrui, dabar jau darbuojatės Kauno kultūros centro vadovės poste? Kodėl jau ne Dzūkijos sostinėje?
– Kodėl palikau pareigas Alytuje? Yra keletas priežasčių: karjera ir asmeninis tobulėjimas, o man tai yra labai svarbu. Svarbu – ir bendraminčiai, mane supanti intelektinė aplinka bei žinoma- nauji iššūkiai ir galimybė tobulėti sparčiu žingsniu. Bus manančių, jog bėgu į didesnį miestą, nes taip neva daro jaunimas. Visgi, šiuo laikotarpiu, noriu būti ne tik kitiems geru vadovu, bet pati noriu turėti stiprius vadovus.
– Ar jūsų apsisprendimui palikti kultūros centro direktorės vietą Alytuje turėjo kokie nors pokalbiai su vadovais, pavyzdžiui – miesto savivaldybės ar pan.?
– Ne. Visuomet sakiau, kad ,,kultūrai nereikia politikuoti“. Visgi, suprantu, kad tai neišvengiama ir vieno ar kito politiko sveikinimo kalbą tiesiog būtina įtraukti į renginio scenarijų. Tai sakydama kalbu bendrąja prasme…
– Kada oficialiai baigėte darbą, kiek išdirbote Alytuje ir kada pradėjote eiti naujas pareigas Kaune?
– Paskutinė mano kaip vadovės darbo diena Alytaus kultūros centre buvo kovo 30 d. Naujas vadovės pareigas Kauno kultūros centre pradėjau eiti balandžio 2 d.
– Dėl kokių priežasčių palikote Alytaus kultūros centrą? Atrodė, tokia daug žadanti pradžia (pakeitėte įstaigos pavadinimą, simbolį, rinkodarą, atnaujinote komandą, pradėjote pastato išorės remontą, aktyviai ėmėtės miesto švenčių organizavimo), tačiau… op – ir tokia netikėtai greita jūsų karjeros pabaiga, kodėl?
– Nevadinčiau tai pabaiga, man tai – vis dar pradžia. Labai vertinu ir esu dėkinga, kad man buvo leista kurti gimtame mieste ir formuoti naująjį įstaigos veidą. Ypatingai dėkoju vadovams, kurie patikėjo mano idėja, kurie suteikė galimybę savo žinias ir patirtį pritaikyti Alytaus kultūros centre, patikėjo jaunu žmogumi. Dėkoju savo kolegoms, su kuriais sėkmingai dirbau. Ačiū ir tiems, kurie tuos darbus pastebėjo, vertino ar kritikavo. Tai taip pat stipriai vedė į priekį.
– Ką, nuveiktą Alytuje, vertinate labiausia?
– Pavyko atsinaujinti – centro komandą, veiklas, sustiprinome finansus, o šie pokyčiai Alytuje buvo matomi ir miestiečių įvertinti teigiamai. Manau, kad centras tapo tikrai matomu ne tik Alytuje, bet ir Pietų Lietuvoje. Gerai atlikus namų darbus, centro renginių tinklelis džiugino, atlikėjai patys mus pastebėdavo, pavyko prikviesti tuos, kurių miestiečiai nėra matę arba matė labai seniai. Pavyzdys – Kauno muzikinio teatro operetė ir miuziklas, skambėję Alytaus kultūros centro salėje. Taip pat pastebėjau, kad aplinkinių miestų kultūros įstaigos pradėjo akyliau stebėti kultūrinį gyvenimą Dzūkijos sostinėje. Į centro rankas sugrįžo miestui svarbių renginių organizavimas. Viliuosi, kad pradėti darbai bus tęsiami ir vertinami.
– Ar norėtumėt ką nors palinkėtumėt Alytui, publikai, kultūrininkams, o gal ir miesto vadovams, ypatingai artėjant Lietuvos kultūros sostinės metams, kurie būtent 2022-aisiais sutaps su Kauno eurokultūriniu titulu?
– Pirmiausia linkėčiau supratimo ir požiūrio, kad kultūra nėra tik koncertai ir renginiai. Ji prasideda pačio žmogaus viduje. Linkiu kompetentingo, greito, kūrybiško ir nepailstančio vadovo Alytaus kultūros centrui. Vis dar jaučiu, kad tai – augantis „vaikas“, kuriam reikia globos ir padrąsinimo. Miestui? Panašu, kad praėję įvykiai sako, jog Alytus turi pačius geriausius vadovus… Visgi, ne gražios kalbos, o nuveikti darbai puošia miestą. Tų darbų ir linkiu!
– Paskutinis interviu klausimas: ar iš Alytaus į Kauno kultūros lauką, vadovauti antrojo pagal dydį šalies miesto centrui, turėjo tai, kad Laikinoji sostinė 2022 m. taps Europos kultūros sostine?
– Su nauja komanda Kaune jau įsitraukiau į labai įdomią kelionę Europos kultūros sostinės link, bet visgi neišskirčiau tik šio įvykio Kauno labui. Kaip bežiūrėčiau, kultūrinis laukas čia gerokai platesnis, didesnis bendraminčių, kultūros veikėjų ir menininkų ratas, galimos įvairesnės kolaboracijos ir tai vyksta laisviau, natūraliau.
Prieš darbą Alytuje, Kaune gyvenau 7 metus, tad smagu sugrįžti ir įsitraukti į svarius projektus Laikinojoje sostinėje. Taip pat ruošiuosi naujoms studijoms, kurias intensyvus darbas Alytuje buvo kiek atidėjęs. O Alytuje nebūsiu retas svečias – čia gyvena mano tėveliai, su džiaugsmu aplankau vaikystės vietas. Beje, gal į Alytų dar grįšiu sukūrusi šeimą arba … tiesiog pasiilgusi ramaus ir lėto gyvenimo.
– Ačiū, Klaudija, už pokalbį.