Kovo 23-ą dieną Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Džonsonas (Boris Johnson) šalyje paskelbė karantiną. Pasekusi kitų Europos šalių pavyzdžiu, Jungtinės Karalystės valdžia nurodė uždaryti didžiąją dalį parduotuvių ir paslaugų tiekėjų, gyventojams liepta likti namuose ir leidžiama išeiti tik nusipirkti būtiniausių prekių, mankštintis, eiti pas gydytojus bei vykti į darbą ir iš jo, jeigu nėra galimybės likti namuose.
Balandžio 16 d. koronavirusu susirgusį premjerą pavaduojantis užsienio reikalų sekretorius Dominkas Rabas (Dominic Raab) pratęsė karantiną dar bent trims savaitėms.
Praėjus daugiau nei mėnesiui nuo karantino pradžios, „Alytaus gidas” pasidomėjo, kaip gyvena po įvairius Didžiosios Britanijos miestelius išsibarstę alytiškiai, bei pasiteiravo, kaip pasikeitusios sąlygos paveikė jų kasdienius gyvenimus.
Skaistė ir Mindaugas: „Pastarieji mėnesiai padės labiau įvertinti tai, ką turime“
„Prisitaikyti buvo sunku, nes nesame įpratę tiek daug laiko praleisti namie. Pirmą savaitę jautėmės tarsi atostogose, nors stresas ir nežinia dėl ateities neleido per daug atsipalaiduoti, antrą ir trečią savaites surengėme namų pertvarkymą, na, o ketvirtą savaitę jau nebėra noro nieko daryti“, – į „Alytaus gido“ klausimą, kaip pavyko prisitaikyti prie pasikeitusios tvarkos, atsakė alytiškiai Skaistė (31 m.) ir Mindaugas (37 m.) Jonavičiai. Jų namuose Tetforde (Thetford) auga du sūnūs Nojus (10 m.) ir Elias (1 m.), tad teko pakeisti ne tik iki šiol nusistovėjusią rutiną, bet ir sužinoti apie save kažką naujo. „ Pasirodo, kad turiu daugiau kantrybės, mokėjimo nusileisti ir noro ieškoti kompromisų daugiau, nei maniau“, – juokiasi Skaistė.
Karantinas vienaip ar kitaip palietė visus šeimos narius. Nojus mokosi nuotoliniu būdu. Jam puikiai sekasi mokytis savarankiškai tad tėvams nereikia nuolat prižiūrėti jo mokslų, tačiau, anot Skaistės, mokyklos uždarymas jį labai paveikė, nes šie mokslo metai yra paskutiniai, prieš pereinant į aukštesnės pakopos mokyklą, todėl nežinojimas, ar dar pamatys draugus ir neturėjimas progos su jais atsisveikinti berniukui yra skaudus. „Kalbėjome su juo apie šiandienos situaciją ir jo požiūris yra pozityvus, kad anksčiau, ar vėliau vis vien viskas baigsis, bet Nojus pasiilgo draugų, pamėgtų būrelių, baseino, žaidimų parko ar kino teatro, jam pradeda atsibosti namuose, vis sunkiau atitraukti nuo kompiuterio ir motyvuoti bei sudominti kitais užsiėmimais“, – pasakojo moteris. „Brolis dar per mažas, tad nelabai kartu pažaisi…“.
Karantinas pareikalavo savų aukų ir iš mažojo Elio – šeimai teko atšaukti Lietuvoje turėjusias vykti jo krikštynas, kurių visi laukė ištisus metus.
Savo grožio salonui vadovaujanti Skaistė teigė, jog jai labai trūksta ėjimo į darbą, jau spėjo pasiilgti savo klienčių. „Esu įpratusi daug bendrauti, tad trūksta artumo, bendravimo su žmonėmis“, sakė moteris ir priduria, kad labai sunkus yra negalėjimas pasimatyti su tėvais, seserimi bei Londone gyvenančiu broliu ir jo šeima.
Kaip ir kitiems „Alytaus gido“ kalbintiems pašnekovams, Skaistei ir Mindaugui yra sunku susitaikyti su judėjimo suvaržymu. „Nelengva, kad negalime, kada panorėję, eiti į parkus ar keliauti, kur panorėję“, – tvirtina Mindaugas.
Tačiau net ir susidūrę su šiais laikinais sunkumais, pora nepamiršo surasti ir teigiamų pusių. „Žiūrime į šią situaciją ir iš gerosios pusės – juk nedažnai tenka pabūti kartu tiek laiko. Kai daug dirbom, buvo noras praleisti daugiau laiko su vaikais, dabar atsirado ta reta galimybė, tai kodėl nepavertus šios nekokios situacijos pozityvia?“, – pasakoja Skaistė.
Šeima susitvarkė ir su nereikalingomis išlaidomis. „Nustojome užsakinėti maistą į namus, pirkti mažas smulkmenas, ar kitaip išlaidauti. Šiuo metu turime daugiau laiko pagalvoti, ar mums tikrai kažko reikia“, – pasikeitusiu finansų tvarkymu dalijosi Skaistė.
Karantinas leido įgyvendinti ir dar vieną seniai kirbėjusį norą. „Seniai planavome pradėti sportuoti, bet visuomet sugalvodavom, kaip to nedaryti – tai laiko nėra, tai pavargę ir panašiai. Dabar dingo visi pasiteisinimai ir abu su vyru jau trečią savaitę sportuojam išsijuosę. Netgi, pasakyčiau, laukiame tos valandos. Tikiuosi, kad šis noras nedings po karantino“, – naujai atsiradusia motyvacija dalijosi moteris.
Prieš atsisveikinant, paklausta, ar, jos manymu, pasikeis jos požiūris į dalykus, Skaistė nedvejojo. „Manau, kad pastarieji mėnesiai padės labiau įvertinti tai, ką turime, kreipsime daugiau dėmesio į savo sveikatą ir labiau mylėsime artimus žmones“.
Brigita ir Arvydas: „Be daugelio materialių dalykų galima taip lengvai išgyventi“
„Atsirado naujas keistas jausmas, kai, gatvėje pamačius iš priekio ateinantį žmogų, mums abiems kyla ta pati mintis – pereiti į kitą gatvės pusę. Dėl bendro saugumo“, – taip apie koronaviruso metu besiformuojančius naujus įpročius pasakoja Brigita (33 m.) ir Arvydas (33 m.) Kacinkevičiai. Hai Vikam (High Wycombe) miestelyje gyvenanti alytiškių pora turėjo pratintis ne tik prie naujovių Didžiojoje Britanijoje, bet ir prie pasikeitusio gyvenimo namuose. Du sūnus – Oskarą (6 m.) ir Oliverį (1 m.) – auginantys tėvai, prasidėjus karantinui, buvo priversti dirbti iš namų. Paprašyta apibūdinti savo patirtį, Brigita neslepia, jog dirbti iš namų yra sunkiau, nei ji tikėjosi. „Nors džiaugiuosi, kad nereikia kasdien važinėti į darbą ir mažiau streso, bet man sunkiau susikaupti darbui namie“. Padėties nepalengvina ir vaikai, kurie, matydami abu tėvus namie, taip pat bando gauti savo dėmesio porciją.
Iš namų dirbantys tėvai turi nelengvą užduotį ne tik rūpintis savo darbais, bet ir prižiūrėti vyriausiojo sūnaus mokslus. Nors Oskaras ilgisi mokyklos, bet, anot Brigitos, reikia motyvuoti jį mokslui namų aplinkoje ir priminti laikytis dienotvarkės. Tiek Brigita, tiek Arvydas teigia esantys patenkinti nuotolinio mokymo sistema. „Mokyklos internetinėje svetainėje patalpinta mokymosi medžiaga, kuri lengvai prieinama ir suprantama. Mokytojos ir mokyklos administracija siunčia vaikams informaciją ir laiškus, stengiasi išlaikyti kontaktą“, – pasakoja Arvydas. „O kaip dėl laisvalaikio?“. Paaiškėjo, kad berniukui nelengva be draugų, mėgiamo baseino ar tramplynų parko, bet jis puikiai suvokia, kad vyksta pasaulyje ir kodėl negalima pramogauti lauke.
Jo jaunėlis brolis Oliveris dar nesuvokia, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, bet, jeigu ir sugebėtų, vargu, ar supratimas pagerintų jo nuotaiką dėl nukeltos pirmojo gimtadienio šventės. „Abiejų vaikų gimtadieniai buvo suplanuoti kovo mėnesį, tačiau juos teko atšaukti ir pažadėti šventę kai baigsis karantinas“, – patvirtina Brigita.
Ne visi dalykai gali būti taip lengvai atšaukiami ar nukeliami. Pavyzdžiui, kirpyklos klausimas. „Žmona daro eksperimentus ant mūsų su kirpimo mašinėle“, – paaiškina Arvydas. „Taip, kirpyklos ir grožio salonai persikėlė į mūsų vonios kambarį. Gal ne visai profesionaliai, bet, kol kas, bus gerai. Man įdomu, kaip šiuos namudinius bandymus taisys profesionalai, kai baigsis karantinas“, – juokiasi moteris.
Karantino metu vyras sužinojo apie savo žmonos sugebėjimus vyrų kirpimo srityje. Ar ką nors naujo apie savo sutuoktinį sužinojo Brigita? „Paaiškėjo, kad mano vyras moka labai neblogai gaminti. Tad šias savaites mėgaujuosi skaniu maistu ir ilsiuosi nuo gaminimo“, – nauju vyro talentu džiaugėsi pašnekovė.
Bet sugrįžkime prie Didžiosios Britanijos reikalų. „Džiaugiuosi, kad, prasidėjus karantinui, suaktyvėjo bendruomenės ir savanoriai, kurie padeda padidintos rizikos žmonėms, atveža maistą vaistus. Tačiau iš pradžių buvo pakankamai sunku, nes trūko informacijos, dėl to daug kur kilo panika ir plito dezinformacija“, – savo pastebėjimais „Alytaus gidui“ dalijasi Brigita. „Vyriausybės rekomendacijos yra geros, tačiau yra per daug žmonių, kurie jas ignoruoja. “, – žmoną papildo Arvydas.
Kalbant apie ignoruojančiuosius, pašnekovai pamini ne tik stumiančius prekybos centro vežimėlius, pilnus aliejaus, geriamojo vandens ar tualetinio popieriaus. „Man teko matyt žmones, mūvinčius vienkartines pirštines, liečiančius įvairius paviršius, o paskui su tom pačiom pirštinėm ant rankų besidegančius cigaretę ir saugiai rūkančius su įsitikinimo kupina išraiška, jog esu su pirštinėm, tai viruso tikrai nepasigausiu.“, – pasakoja Brigita.
Ir pabaigai, kaip ir visų pašnekovų, „Kas pasikeitė?“. „ Ši situacija parodė, kad daug materialių dalykų, tokių kaip žaislai, drabužiai, kuriems leidžiame pinigus kiekvieną mėnesį, yra tokie nesvarbūs ir kaip puikiai galima be jų išgyventi. Dar karta įsitikinau, koks svarbus yra bendravimas su draugais ir šeima. Geriau, kad jis būtų gyvas, kurio niekada neatstos joks virtualus.“, – atsako Brigita.
Kristijonas: „Kuo ilgiau žmonės gyvena karantine, tuo labiau pamiršta apie būtinybę izoliuotis“.
Portsmouto (Portsmouth) mieste gyvenantis Kristijonas Grabys (23 m.) „Alytaus gidui“ sakė, akis į akį su koronavirusu susidurti neteko. „Pažįstu žmonių, kurie užsikrėtė virusu, tačiau pats, tikiuosi, nebuvau šalia jo arčiau nei per du metrus“. Inžinerijos srityje dirbančiam alytiškiui teko šiek tiek pakoreguoti savo darbo savaitę – karantino metu jis tris dienas dirba iš namų ir dvi vyksta į darbą. „Į darbą keliauju elektriniu paspirtuku arba dviračiu. Pirmomis karantino dienomis žmonių gatvėse buvo daug mažiau, nes didžioji dauguma laikėsi nurodymų ir liko namuose, tačiau, pasitaisius orams, sutinku vis daugiau žmonių, nepaisančių nurodymų ir tiesiog besikaitinančių saulėje. „Atrodo, kuo ilgiau žmonės gyvena karantine, tuo labiau pamiršta apie būtinybę izoliuotis ir nesielgti lyg per atostogas“. Didelę nuostabą jam kelia ir atsakomybės kitų žmonių atžvilgiu stoka. Esu nustebęs, kaip kartais matau paauglių būrius vaikščiojančius po Portsmouto parkus ar paplūdimius. Susidaro įspūdis, jog jiems visiškai nesvarbu, kad toks jų elgesys gali turėti žalos jei ne jiems patiems, tai jų tėvams ar seneliams, su kuriais jie gyvena“, – pasakoja Kristijonas.
Pašnekovas prisipažino, jog labiausiai gaila dėl karantino sujaukto aktyvaus gyvenimo. „Buvau pripratęs po darbo eiti į fechtavimo užsiėmimus, laipiojimo salę, dabar tiesiog leidžiu vakarus žaisdamas video žaidimus ar žiūrėdamas filmus. Savaitgaliais vykdavau į Londoną bei kitus Britanijos miestus susitikti su draugais, tuo tarpu per karantiną dažniausiai kepam kepsnius kartu su kitais namo, kuriame gyvenu, gyventojais“, – pasikeitusį laisvalaikį apibūdino Kristijonas, kuris tame įžvelgia ir privalumų. „ Kita vertus, pinigai, anksčiau skirti kelionėms ir pasilinksminimams su draugais, dabar ramiai ilsisi banko sąskaitoje“.
Kalbėdamas apie Didžiosios Britanijos valdžios ir gyventojų veiksmus koronaviruso grėsmės akivaizdoje, vaikinas teigė, jog jį apima dvejopi jausmai. „Iš vienos pusės, pirminis valdžios pasirinktas sprendimas „palaukim ir pažiūrėkim, kas bus“ buvo didelė klaida, kuri nulėmė didelį užsikrėtusių žmonių skaičių ir su tuo susijusį mirtingumą. Taip pat per didelė dalis britų į karantiną ir saugumo taisykles reagavo per daug atsainiai, kas taip pat prisidėjo prie viruso plitimo. Iš kitos pusės, Jungtinės Karalystės mokslininkai pradėjo potencialios vakcinos nuo COVID-19 klinikinius bandymus, o gyventojai prisidėjo prie apsaugos priemonių, kurių trūko, gamybos. Todėl galima įžvelgti tiek gerų, tiek blogų pusių“.
Ar virusas ir dėl jo susidariusi situacija pakeitė jo požiūrį į save, aplinkinius, pasaulį? „Pasikeitė mano požiūris į rankų plovimą“, – juokiasi Kristijonas. Po to prideda, kad, nors tai skamba keistai, bet karantinas pagerino valgymo kokybę, kadangi anksčiau, grįžęs po darbų ar kitų užsiėmimų, jis nelabai kreipdavo, ką valgo – svarbiausia būdavo pasigaminti kažką greitai. Dabar jis tapo priekabesnis savo pirkiniams ir, atsiradus daugiau laisvo laiko, gali jį skirti kokybiškesnio maisto ruošimui. „Kalbant rimtai, didelio asmeninio nušvitimo nepatyriau, bet, galbūt, susiklosčiusi situacija man leidžia labiau įvertinti faktą, kad turiu darbą, gyvenamą vietą ir nereikia labai jaudintis, ar rytoj turėsiu maisto, vandens ar interneto ryšį.“
Vytautas: „Virusas priminė, kokie, iš tikrųjų, esame maži ir silpni“
„Kasdienis gyvenimas beveik nepasikeitė. Dirbu ir gyvenu mieste, kuriame ir iki karantino buvo pakankamai niūru“, – „Alytaus gidui“ teigė Linkolno (Lincoln) miestelyje gyvenantis Vytautas Mažeika (30 m.). Jeigu ne kasdienis ėjimas į darbą, dėl viruso netektų daug jaudintis, nes, anot jo, pasivaikščiojimui bei bėgimui yra nuošali vieta netoli namų, parduotuvė taip pat šalia. Kadangi darbo vieta gana nuošali, į darbą kasdien pėsčiomis einantis Vytautas teigia nesutinkantis daug praeivių. „Darbe šiek tiek kitaip, nes tenka bendrauti su nemažai žmonių, todėl šiek tiek neramu“, – „Alytaus gidui“ pasakojo vyras, prisipažinęs, kad nors ir dirbdamas naudojasi visomis apsaugos priemonėmis, tačiau baimės susirgti jausmas išlieka. „Kol kas artimiausia „pažintis“ su virusu yra naujienos, jog kai kurių pažįstamų žmonių darbuovėtėse kažkas susirgo. Tikiuosi, artimiau „susipažinti“ neteks, – šypsosi pašnekovas.
Labiausiai judėjimo laisvės karantino laikotarpiu trūksta ir Vytautui, kuris buvo įpratęs prasiblaškyti į kitus miestus. Tiesa, judėjimo suvaržymai leido jam suprasti ir kitų dalykų: „ Gali pasirodyti keistai, bet yra dalykų, kurie šiuo metu man patinka labiau, negu prieš karantiną. Išnyko bereikalingas triukšmas, tapo ramiau, tokia savotiška pauzė“.
Nors jis pasitiki britų valdžios sprendimais ir nemato reikalo panikuoti, Vytautą, kaip ir kitus pašnekovus, erzina žmonių neatsakingumas. „Nemažai žmonių patikėjo plintančiomis konspiracijos teorijomis ir įžūliai nesilaiko saugumo reikalavimų. Daugybė žmonių nesilaiko ir net nesuvokia karantino esmės. Pakanka pažiūrėti, kaip žmonės elgiasi parduotuvėse – būriuojasi eilėse, eina apsipirkti su vaikais. Nejaugi negalima deleguoti vieno šeimos nario? Su kvailiais turėtų būti trumpa diskusija ir piniginės baudos“, – piktinosi pašnekovas.
Vytautas teigė atidžiai stebintis ir įvykius Lietuvoje ir džiaugiasi priemonėmis, kurių ėmėsi valdžia. „Žinoma seku įvykius Lietuvoje, juk, kaip bebūtų, Tėvynė. Keista sakyti, bet, mano manymu, su krize tvarkomasi gan atsakingai ir efektingai. Ši nelaimė yra labai unikali ir pirma tokia, tad, žinant mūsų valdžios pasyvumą, rezultatai yra pozityvūs, nes buvo imtasi staigių ir griežtų priemonių. Viskas galėjo būti daug blogiau. Nuoširdus ačiū Lietuvos valdžiai už greitą reakciją“, – dėkojo alytiškis.
Prieš pabaigiant pokalbį, paklausiau, ką jis suprato šios krizės metu? „Virusas priminė, kokie esame maži, silpni ir kaip viskas gali greitai pasikeisti. Atsiskleidė savybės, kurias buvome nukišę giliai savyje. Net neabejoju, jog susitvarkysime su virusu, svarbiausia – ar sugebėsime kažką iš to išmokti“.