Balandžio 21 d. (1953 m.) Alytuje gimė poetas Rimas Burokas.
Lietuvos ypatingasis archyvas (LYA) primena, kad R. Burokas buvo suimtas ir „už sistemingą valkatavimą“, nuteistas vienerių metų laisvės atėmimu ir siūlo aplankyti virtualią parodą, kurioje eksponuojami dokumentai iš alytiškio poeto kalinio asmens bylos bei Lietuvos SSR valstybės saugumo (KGB) Alytaus rajono skyriaus pranešimų apie jį ištraukos.
Rimas (oficialus vardas dokumentuose buvo Raimundas, tačiau ir jo artimieji ir jis pats save nuo mažens vadindavo Rimu) Burokas 1972 m., dar besimokydamas vyresnėse Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos klasėse, pirmą kartą pateko į Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos akiratį.
Kaip vienas ryškiausių hipių judėjimo aktyvistų Alytaus mieste, jis buvo „profilaktiškai auklėjamas“ saugumo darbuotojų, tačiau tokios „priemonės“ kūrybingo, į literatūrą pasinėrusio jaunuolio nė kiek neišgąsdino. Jis ne tik neatsisakė savo „klaidingų pažiūrų“, bet ir, kaip rašoma saugumiečių pranešimuose, „pradėjo burti aplink save bendraminčius“.
R. Burokas apie 1974‒1975 m. atvyko į Vilnių ir sėkmingai įsiliejęs į bohemišką sostinės gyvenimą, greitai įgijo autoritetą tarp neformalaus jaunimo. Nei kūryboje, nei bendraminčių diskusijose nereikšdavęs nepasitenkinimo egzistavusia santvarka, bet ignoruodamas tuometes gyvenimo normas, įtakodamas kitus jaunuolius bei „vesdamas juos iš kelio“, jis tapo didele problema komunistinės moralės sergėtojams bei sovietinių represinių struktūrų pareigūnams.
Laisvūniškas gyvenimas poetui kainavo brangiai. 1977 m. vasarą atleistas iš pakuotojo pareigų Respublikinėje knygų bazėje jis nebegalėjo rasti jokio kito darbo. Susidarė uždaras ratas: bandant įsidarbinti būdavo reikalaujama pateikti gyvenamosios vietos registraciją liudijusius dokumentus, bandant registruoti gyvenamąją vietą ‒ reikalauta dokumentų „iš darbovietės“. Nuo 1978 m. prasidėjo nuolatiniai milicijos sulaikymai bei grėsmingi įspėjimai dėl būtinybės keisti gyvenimo būdą.
1979 m. gruodžio mėnesį R. Burokas buvo suimtas ir įkalintas Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kalėjime Nr. 1 (Lukiškių kalėjime), o 1980 m. vasario 27 d. nuteistas pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 240 straipsnio pirmąją dalį „už sistemingą valkatavimą“ vienerių metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmę atliko Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Pataisos darbų kolonijoje Nr. 15 (Pravieniškėse).
R. Burokas mirė 1980 m. rugpjūčio 10 d. nuo plaučių uždegimo komplikacijų Respublikinėje pataisos reikalų valdybos ligoninėje, iki bausmės atlikimo pabaigos likus mažiau nei trims mėnesiams. Kalinio asmens byloje išlikę medicinos darbuotojų įrašai byloja, kad mirties priežastis ‒ staigiai prasidėjęs plaučių uždegimas ir dėl šio uždegimo susidaręs plaučių bei širdies nepakankamumas.
Pirmą kartą R. Buroko eilėraščiai buvo išspausdinti po mirties, 1988 m. savilaidos mėnraščio „Sietynas“ numeryje, o pirmą kartą oficialiai paskelbti 1989 m. „Jaunimo gretų“ žurnale. 1992 m. Vaidoto Oškinio leidykloje pasirodė pirmoji Rimo poezijos knygelė „39 eilėraščiai“, 2008 m. „Kitų knygų" leidyklooje buvo išleista jam išleista knyga „(Ne)gyvenimo fragmentai". Eilėraščių rankraščius išsaugojo buvusi poeto žmona Silvija Kurienė.
LYA skyriaus vedėjo Povilo Girdenio parengta paroda apie R. Buroką ‒ ČIA
Iš R. Buroko poezijos knygelės „39 eilėraščiai“:
***
kai girtas ir žilas sausio amūras
benamį sušildys, koks turtas
bus nuorūką rasti, palėpėj pabusti
ir, žvakę atsargiai užpūtus,
išeiti į mėlyną miesto vaiduoklį,
kur prie katedros sienos senos prisišliejęs
valkata skaisčiai beprasmiškai juokias
kaip vėjas ir sniegas, ir vėjas
1979 m. sausis
***
Tamsa yra poetas, o ne mes
Jos klostėse mes gimstame kaip vėjas
Aš tik šešėlis, tu tik alėjos
kur apgaulinga muzika atves
kuprotą svečią, jisai rankas išties
lėtai, kaip grodamas į krintančius lapus
nueis ir sidabruos, ir pūs
nuo rankų mėnesienos šviesą.
***
Nejau taip greit praėjo
pro šalį netikėtai
nerūpestingi lietūs –
nežinomi poetai.
Po jų neištuštėjo
naktim bevardėm stotys
ir kas gi klauso vėjo
dabar rytais peronuos
tuščiuos, o begaline
nerūpestinga širdgėla
kada viltis nežinoma
apkartinta akimirksniui,
eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…