Tautiečiai, būkite budrūs! Venkite nepažįstamųjų gatvėse, jeigu dar neturite, pagalvokite apie namų apsaugos sistemą, nepasitikėkite niekuo, net savo artimaisiais, ir miegokite atmerktomis akimis. Dar geriau, sudeginkite savo pasus, pasikeiskite savo pavardę, pasidarykite plastinę operaciją ir išsikraustykite gyventi į trobelę vidury miškų, be jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Kitaip, vieną naktį į duris pasibels ginkluotų vyrų gauja, suvarys visą jūsų šeimą į brezentu dengtą sunkvežimį, nuveš į artimiausią oro uostą ir išskraidins nežinoma kryptimi. Į Britaniją. Skinti uogų. Koronaviruso grėsmės šešėlyje užtemsta kiti svarbūs dalykai, vykstantys aplink, užtemo ir šis – iš Rytų Europos grobiami žmonės, sodinami į lėktuvus ir skraidinami į vergiją…
Šaržuoti galima iki begalybės, bet teisybės nepaneigsi – praėjusį ketvirtadienį Londono Stanstedo oro uoste nusileido specialiai užsakytas lėktuvas su darbininkais, atvykusiais pagelbėti vietiniams nuimti derlių. Pirmas iš šešių. Tiesa, ne iš Lietuvos. Iš Rumunijos. Tačiau tai nekeičia fakto – tam tikri Britanijos sektoriai sunkiai tvarkosi be tų, kuriems dar visai neseniai buvo užkirsti visi keliai patekti į jų šalį. O sunkiai tvarkosi, nes, paprastais žodžiais tariant – nėra kam dirbti.
Dėl koronaviruso užsidarius sienoms ir nesulaukus įprasto sezoninių darbininkų srauto, ne ką lengviau sekasi ir kitoms Europos šalims, pripratusioms prie darbo jėgos iš svetur, tačiau virusas pasibaigs ir kitą derlių Vokietijoje vėl nuiminės atvykėliai iš Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos bei Lietuvos. Tuo tarpu britams tai, kas vyksta šiandien, yra netolimos ateities realybė.
Didžiosios Britanijos santykiai su imigrantais – sunkūs ir įtempti. Dar komplikuotesni jie tapo po 2004 m., ES prasiplėtus į Rytus ir naujomis narėmis tapusių šalių gyventojams pradėjus masiškai naudotis atsivėrusiais legaliais keliais į ūkanotojo Albiono darbo rinką. Nors Londonas yra vienas kosmopolitiškiausių pasaulio miestų, po kurio stogu suranda vietos įvairiausių tautų ir kultūrų atstovai, tiek jame, tiek už jo ribų viskas nėra taip sklandu. Imigrantai kaltinami D. Britanijos pašalpų sistemos išnaudojimu, darbo vietų atiminėjimu iš vietinių, bei, kadangi sutinka dirbti už mažesnę algą, darbo užmokesčio dydžio mažinimu. Nesvarbu, kad tyrimai rodo, jog imigrantų kontribucija į JK biudžetą mokesčių pavidalu yra didesnė, nei gaunamos pašalpos ir lengvatos iš valstybės. Nesvarbu, jog iš teiginių apie darbų atiminėjimus jau seniai buvo atvirai juokiamasi. Vienam žymiausių britų komikui Džimi Karui (Jimmy Carr) priklauso juokelis: „Žmogus iš Lenkijos atvažiuoja į tavo šalį, jis nekalba tavo kalba, neturi pinigų, nieko nepažįsta ir atima tavo darbą pačią pirmą atvykimo dieną? Tu tikrai turėtum būti šūdinas darbininkas”.
Iš pradžių lenkai su lietuviais, vėliau prie jų prisidėję rumunai bei bulgarai, apibrėžiami terminu „Rytų europiečiai“, tapo pagrindiniais kaltininkais dėl bet kokios šalį ištikusios negandos. Imigracijos korta smarkiai manipuliavo ir už „Brexit“ skatinantys balsuoti agitatoriai. Tačiau nepraėjus nė trims mėnesiams nuo sausio 31-osios dienos šampano purslais, džiaugsmingais aplodismentais ir pergalės šūkiais papuošto oficialaus Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos, patys britai pamatė, kad jų savarankiškumo ir nepriklausomybės nuo imigrantų balionas pradeda bliūkšti.
Pagal nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliosiantį imigracijos reglamentą, norintiems naujai atvykti žemos kvalifikacijos darbininkams nebus suteikiamos vizos gyventi ir dirbti Jungtinėje Karalystėje. Išimtis bus suteikiama tik sezoniniams darbininkams (tokiems, kurie buvo atgabenti iš Rumunijos). Tačiau valstybės nustatytas jų skaičius, galintis gauti šešių mėnesių vizas trumpalaikiams darbams, yra juokingas palyginus su reikalingų skaičiumi. Valstybė leidžia sezoniniams darbams atvykti 10 tūkstančių darbininkų iš Europos. Valstybinės žemdirbių unija (NFU) teigia, jog norint džiaugtis britiškoje žemelėje užaugintomis gėrybėmis, reikia bent 70-ies tūkstančių.
Kur gauti kitus? Ar sezoninių darbuotojų trūkumo žemės ūkio darbams problemai yra alternatyvių sprendimų? Remtis vietinių studentų pagalba yra sudėtinga, nes gegužės-birželio mėnesiai yra pats mokslo metų įkarštis. Patys pašalpų išlepinti vietiniai taip pat nesiveržia dirbti sunkių ir menkai apmokamų darbų. Tikėtis, jog pavyks pritraukti bedarbius, irgi neatrodo realus variantas, nes bedarbystės lygis D. Britanijoje yra vienas žemiausių šalyje per paskutinius 44 metus (2019 m. gruodį oficialiai buvo 3.7% darbo neturinčių gyventojų), tad surinkti papildomus 60 tūkstančių sezoninių darbuotojų, atrodo, yra misija neįmanoma. Kas belieka? Norint išvengti tuščių lentynų parduotuvėse, beliks peržiūrėti savo imigracijos politiką ir kažką bandyti taisyti.
Kad britai pradeda suvokti situacijos rimtumą, rodo ir staigiai besikeičiantis požiūris. Antiimigracijos ruporas „Daily Mail“, ne kartą sulaukęs pastabų už netolerancijos ir nusistatymo prieš atvykėlius skatinimą, žinią apie iš Rumunijos atskrendančius lėktuvus su darbininkais, padabino antrašte „Rumunai atvyksta mūsų išgelbėti”, o straipsnyje buvo vartojami šiam dienraščiui netipiški išsireiškimai apie imigrantus, kaip „kritiškai svarbūs darbininkai atvyksta gelbėti Britanijos derliaus“. Belieka tik laukti, kokias pamokas iš šios susidariusios situacijos išmoks tie, kurie priiminėja sprendimus.
Įsivaizduokime situaciją, kai vieną rytą, kažkur Anglijoje, vietinis gyventojas, vis dar besidžiaugiantis, kad pagaliau tie parazitai iš Rytų Europos netrukdys jo ir jo šalies šviesiam rytojui, per radiją išgirsta apie krizę žemės ūkio srityje ir specialiais reisais atskraidinamus darbininkus iš Rumunijos, kurie raudonais kilimais vedami į paauksuotas karietas ir, saugomi Karališkosios sargybos karių, vežami į šalies gilumą. Išbalęs jis puola ieškoti paguodos savo „Daily Mail“, atsiverčia ir staiga jo šokiruotą veidą iškreipia grimasa…
Prasidėjus „Brexit“ vajui bei kartu su juo kilusiai psichozei dėl imigrantų ir garsiai griaudint „Susigrąžinkime šalies sienas į savo rankas“ lozungams, vienas mano norų buvo pamatyti tą staigaus suvokimo grimasos apimtą brito veidą. Suvokimo, kad tie atpirkimo ožiais paversti geresnio gyvenimo ieškantys žmonės, dirbantys darbus, prie kurių jis nenori nė prisiliesti ir dėl kurių triūso jo šeima gali džiaugtis patogesniu gyvenimu, yra svarbesni jo kasdieniam gyvenimui daug labiau, nei galėjo įsivaizduoti. Atrodo, šiam norui pavyko išsipildyti anksčiau, nei galvojau.
Virginijus Kacinkevičius