Gerai žinomos alytiškės daktarės Birutės Margaritos Griškevičienės anūkas – Dzūkijos sostinėje anksčiau gyvenęs, „Pušynėlio“ darželį ir Dzūkijos mokyklą lankęs Algirdas Meškerys – apie koronavirusą sužinojo vienas pirmųjų. Kinijoje 5-erius metus gyvenantis dzūkas į COVID-19 reaguoja ramiai. Pasak Algirdo, į epidemiją kinai reaguoja ramiau nei išorinis pasaulis.
Daugiau apie tai ir kitus gyvenimo Azijoje ypatumus sužinosite perskaitę A. Meškerio pasakojimą. Išsamų interviu parengė, su Alytausgidas.lt portalo skaitytojais pasidalino Algirdui gimtųjų Druskininkų laikraštis „Druskonis“:
– Pasaulio žiniasklaidos priemonės, kasdien pranešinėdamos naujienas apie Kiniją ir didėjantį aukų skaičių, piešia kone apokaliptinį scenarijų. O kaip ten viskas atrodo iš vidaus, pačioje Kinijoje?
– Galiu pasakyti trumpai – viskas išpūsta per daug. Kinija labai rimtai užsiima šiuo dalyku: dezinfekuojamos visos gatvės, visi sėdi namuose, absoliuti kontrolė. Žmonės čia labai klauso savo valdžios, todėl nemanau, kad problema ilgai užsitęs. Panaši situacija buvo 2002-2003 metais, kai tuomet vyko epidemija. Kinai pasimokė jau kartą, žmonės dabar užsikrėsti bijo labiau negu tada. Manau, kad skaičiai greitai jau leisis žemyn.
– Ar toli gyveni nuo epicentro – Hubėjaus provincijos sostinės Uhano?
– Nepasakyčiau, kad labai toli. Gyvenu 6 milijonus gyventojų turinčiame Kunminge, Junano provincijos sostinėje, pietvakarinėje Kinijos pusėje. Mane nuo Uhano miesto skiria 2 tūkstančiai kilometrų. Uhanas vienintelis yra visiškame karantine, uždarytas įvažiavimas ir išvažiavimas iš jo. Pilna blokada, žmonės nei iš ten išvažiuoja, nei įvažiuoti gali, evakuojami tik į kitas šalis. Manau, kad tie, kurie ryžosi evakuotis, papuolė dar į didesnes problemas. Turime kelis draugus, kurie nusprendė išvažiuoti – dabar jie sėdi 14 dienų karantine, atskirti nuo šeimų, nuo vaikų, nors galėjo likti čia ir pralaukti. Čia juk nėra taip, kad virusas vaikšto po gatvę, visi aplink apsikrėtę. Ne, yra konkrečiai Uhano miestas, o kituose miestuose – po 10,20, 30 atvejų, bet ir tuos pačius atvejus, t.y. užsikrėtusius žmones, pareigūnai nustatė oro uostuose arba traukinių stotyse. Visi fiksuojami teplovizoriais, testais, ir jei yra mažiausias įtarimas, kad tu kosti, jie tave iškart sodina į karantiną. Dėl to niekas čia nelenda į gatves, sėdi namuose ir laukia, kol viskas baigsis.
– Tu irgi isėdi?
– Taip, sėdžiu ir aš, kaip visi. Kinijoje užsiimu muzikine veikla, jau penkerius metus čia gyvenu. Esu didžėjus, prodiuseris. O dabar, kai turime sėdėti namuose, susigalvojome naujos veiklos: pradėjom vesti radijo laidą kasdien nuo 23 valandos iki vidurnakčio rusų bendruomenei Kinijoje. Kol kas tuo užsiimam.
– Iš tavo pažįstamų, draugų rato kas nors užsikrėtė tuo virusu?
– Ne, niekas. Užsieniečių, užsikrėtusių koronavirusu, yra labai nedaug pagal statistiką. Pateikiama informacija, kad virusas griebia daugiausiai kinus, nes čia nedaro privalomų skiepų. Kinijoje, leidžiama nesiskiepyti, jei nenori. Todėl, kiek teko skaityti, jų imuninė sistema yra penkis kartus silpnesnė nei europiečio, kuris „praėjo“ visus skiepus, įskaitant gripo vakcinas ir t.t. Be to pas mus, Europoje, nuolat vyksta kova su gripu – vaistais ir t.t. Kinijoje nevyksta jokia kova su gripu. Nemažai žmonių čia nelankę mokyklos, tik 20 proc. yra išsilavinusių žmonių, dėl to situacija truputėlį greičiau išsivystė negu buvo manoma iš pradžių. Žmonės nelabai švarūs, ypatingai gyvenantys vargingiausiuose rajonuose, vadinamose „geto“ gatvėse, dėl to greičiau viskas pasklido. Ir, aišku, neatsakingumas. Kaip ta moteris iš Uhano, kuri, nors turėjo temperatūros, kosėjo, bet vis tiek skrido į Prancūziją papietauti prabangiame restorane. Jai pavyko apgauti oro uosto patikrinimo detektorius, mat buvo prisigėrusi temperatūrą mažinančių vaistų. Šiuo savo „nuotykiu“ ji dar pasidalino ir socialiniuose tinkluose. Dėl tokio elgesio mergina sulaukė daug ją pasmerkusių komentarų. Laimei, patikrinus dėl koronaviruso, jos rezultatai buvo neigiami. Tačiau sau ir savo šeimai ji pridarė problemų.
– O tavo pažįstami kinai – niekas nesusirgo?
– Ne, viskas tvarkoje. Mums pasakė tą patį: jeigu neturi draugų iš Uhano, jei su jais niekada nekontaktavai, su jų draugais neturėjai jokio kontakto, šansai susirgti praktiškai nuliniai.
– Tu gali išeiti į miestą, gyvenimas kažkoks vyksta aplinkui?
– Be abejo. Mes galime išeiti, vaikščioti visur. Jei pamatys policija be medicininės kaukės, jie paprašys tave užsidėti arba bent jau prisidengti. Toks įvestas įstatymas, vadinama komendantinė kaukių valanda. Į parduotuves neįleidžia be apsaugos, prie visų parduotuvių, viešose vietose, reikalauja dėvėti kaukes ir dalija nemokamai dezinfekcinį skystį nusivalyti rankas. Netgi įeinant į patalpas.
– Pasirodė informacija, kad Kinijoje jaučiamas maisto stygius, maisto kainos pašokusios. Tiesa tai, ar ne?
– Visiškas absurdas. Kainos kaip buvo tos pačios, tokios pačios ir liko. Žmonių maitinimosi įpročiai nepasikeitė. Kai mūsų mieste buvo įvestas minimalus karantinas, liepiant nevaikščioti po miestą, uždaryti kavines, restoranus, bibliotekas, muziejus, jau trečią dieną žmonės ėmė nebe taip bijoti. Pirmąsias dvi dienas vos vienas kitas žmogus vaikščiojo gatvėmis. Dabar jau praėjo kelios savaitės, žmonės supranta, kad reikia gyventi, eiti į parduotuvę, pirkti maisto.
– Papasakok apie save. Ką veikei, baigęs Senamiesčio vidurinę? Kaip tu atsidūrei toje Kinijoje?
– Pirmas kelias buvo į Olandiją. Trejus metus praleidau tokiame Zvolės miestelyje. Taip jau išėjo, kad tuo metu, kai išvažiavau į Europą, šokių muzikos kultūra Olandijoje buvo labai aukštam lygyje. Ir dabar ji ten yra aukštumoje. Bet tuo metu buvo pats tas metas važiuoti į Olandiją, jei esi didžėjus, prodiuseris. Paskui, po Olandijos, sekė gal ir ne pats geriausias sprendimas vykti į Angliją.
Priežastis buvo paprasta – anglų kalbą mokėjau geriau nei olandų. Olandijoje ką galėjom, tą padarėm, pagrojom, kur galėjom. Londone praleidau ketverius metus. Pabuvęs ten, nusprendžiau, kad reikia skristi kur nors dar toliau – į kokią nors nematytą šalį. Buvo kilusi net mintis kelti sparnus į Afriką, nes ten elektroninė muzika kaip tik pradėjo plisti tuo metu. Grynai finansiniais sumetimais galvojom, kad būtų visai neblogai padaryti ten turą. Ir staiga lyg iš giedro dangaus nukrito skelbimas internete, kad Kinija ieško didžėjų. Nusiuntėm jiems savo medžiagą, muzikos įrašus, ir jau po paros gavau atsakymą iš kinų agento, kad esu kviečiamas Kinijos kultūros ministerijos atvažiuoti kaip artistas, plėsti šokių muzikos kultūrą Kinijoje. Štai taip netikėtai viskas ir susiklostė.
Devynis mėnesius jie man ruošė vizą, vienu metu galvojau, kad aš jau niekur neišvažiuosiu. Bet galų gale paskambino, pranešė, kad gauti visi dokumentai, jog peržiūrėjo visus mano šou, muzikinę dalį ir nusprendė, jog man galima duoti darbo vizą. Jau penkeri metai eina, kaip aš čia.
– Tame pačiame mieste ir gyveni visą laiką?
– Ne, išmaišiau beveik visą Kiniją. Keturiolika miestų ir septyni klubai. Turų net nesuskaičiuosiu. Muzikos klubai Kinijoje labai dideli, jų yra labai daug, jie labai brangūs, labai pompastiški. Juose leidžia laiką visa Kinijos grietinėlė. Manau, net turtingose Europos šalyse, netgi Amerikoje, vargiai kas galėtų sau leisti pastatyti tokį kiekį klubų su festivaline muzikos scena ir apšvietimu. Tai yra milijoninės investicijos į efektus, kurie pas mus, Europoje, vyksta tik per Naujuosius metus, ar kokią kitą ypatingą šventę. O Kinijoje tokie šou vyksta kiekvieną dieną – nuo pirmadienio iki sekmadienio. Dėl to, kilus koronaviruso epidemijai, ir buvo sustabdytas visas klubinis gyvenimas Kinijoje, kadangi ten yra didžiausia žmonių migracija.
Kinai kiekvieną dieną po darbų eina į klubus, ne taip, kaip pas mus – laukia penktadienio ar šeštadienio. Čia muzikiniai klubai veikia septynias dienas per savaitę. Kiekvieną dieną atvažiuoja garsiausios žvaigždės, kaip olandų didžėjus Martin Garrix, kiti top 100 didžėjai, atvažiuoja į paprasčiausius kinų klubus, kurie tokio lygio, kaip pas mus – festivaliai. Kiekvieną dieną žmonės gali sau leisti švęsti gyvenimą.
– Ilgam planuoji užsibūti Kinijoje?
– Norėčiau užtrukti ilgam. Norėčiau pradėti savo verslą Hainane – tropikų saloje, kuris vadinamas Kinijos tropikų rojumi. Ten radome būdų ir partnerių, kur galima būtų atsidaryti savo restoraną. Stengsimės iki ten ir nuvažiuoti.
– Grįžti į Europą neapsimoka finansiškai?
– Visi Europos muzikantai, artistai, šokėjai važiuoja į Kiniją, kadangi dabar čia jiems yra aukso kasyklos. Ir iš Ukrainos, Rusijos važiuoja. Žinoma, ne visi veržiasi – konservatyvūs atlikėjai gal abejoja, nes Kinijoje galbūt ne visur taip švaru ir tvarkinga, kaip Europoje.
– Pramokai kinų kalbos?
– Pirmi treji metai kiekvienam žmogui, jei jis nėjo į universtitetą mokintis kinų kalbos, yra sunkūs. Reikia priprasti prie jos. O jau ketvirtus metus atsiveria akys. Susikalbu minimaliai. Galiu apsipirkti, galiu pasakyti, kur nuvažiuoti reikia. Bet kai prasideda rimtesni pokalbiai, ypač teisinė, verslo kalba, aišku, būna sunku. Reikai išmokti du tūkstančius hieroglifų, jei nori perskaityti laikraštį, ir apie penkis tūkstančius – kad pilnai susikalbėtum, sakykim, verslo forume. Super sunki gramatika, atsiminti hieroglifus, mokėti parašyti yra didelis iššūkis.
– Ar kinų gyvenimo būdas labai skiriasi nuo mūsų?
– Iš jų reikėtų pasimokyti ramumo, šaltakraujiškumo. Jei Lietuvoje kitas vairuotojas kelyje bando užkišti tau mašiną, užblokuoti pravažiavimą, kokia paprastai būna reakcija? Išvadinti visokiais žodžiais, išrodyti visais pirštais, ar ne? Čia vairuotojas atsisuks, nusišypsos ir nuvažiuos toliau. Čia grūstis gatvėse yra tokia didelė, kad spūstys nieko nestebina. Čia nėra tokių taisyklių, kad reikia stovėti eilėje – čia kas gudresnis, tas pirmesnis. Ir jei kažkas užlindo, niekas ant jo nepyksta, ir nepradės ant jo niršti. Čia bus pasakyta konkrečiai – you are lucky (tau pasisekė). Tu protingesnis, tu praslydai.
Jie myli ir mėgsta užsieniečius, nes mes stengiamės su jais dalintis patirtimi. Jie tai labai vertina. Žinoma, yra ir kitokių patirčių, ir tokių europiečių, kurie atvažiuoja čia ir palieka labai prastą įspūdį. Dažnai „pasišiukšlina“ ir studentai iš Rusijos, Ukrainos, kurie čia atvyksta ne tiek pasimokyti, kiek „pasitūsint“. Klubai čia didžiausi, alkoholis visuose klubuose užsieniečiams yra nemokamas. Visuose. Juokiamės tarpusavy, jeigu Europos ir Amerikos alkoholikai žinotų, kad tokia šalis egzistuoja, visi čia ir suvažiuotų. Pats užsienietis nesupranta, kad jam alkoholis nemokamai yra duodamas ne todėl, kad jis užsienietis, o dėl to, kad jis atlieka savotišką modelio funkciją. Esmė tame, kad patys kinai nelabai mėgsta šokti, nelabai moka judėti šokių aikštelėje. Užsieniečiai savotiškai „užveda“ klubinį gyvenimą.
Bet kai reikalas būna rimtas – stresas, itin agresyvi situacija, kinai išlieka labai šaltakraujiški, labai pozityviai mąsto, jog nereikia muštis, reikia, kad būtų lygybė, kad visas problemas išspręsime visi kartu draugiškai. To mums reikėtų pasimokyti. Niekada negalvojau, kad taip pasakysiu, bet šita komunistinė valdžia, kokia yra dabar Kinijoje, jinai veikia, realiai veikia. Žmonės nesipiktina, gyvena ir džiaugiasi. Jeigu tu nori uždirbti pinigų, turi pakankamai išsilavinimo ir proto tai padaryti, tau yra visos čia galimybės. Tau jos čia suteiktos. Valdžia nedraus ir nesistengs tavęs stabdyti.
– Atvažiuoja į Kiniją gyventi ir dirbti europietis. Nėra baimės, kad apgaus, pasinaudos žiniomis, patirtimi?
– Priklauso nuo to, kur tu tai darysi. Jei bandysi kurtis kur nors Pekine ar kitame multimilijoniniame mieste, žinoma, galima papulti ant visokių aferų, kaip ir bet kuriame pasaulio krašte. Kodėl mes verslui pasirinkom Sanya miestą Hainano saloje – ten yra atidaryta prekybos zona užsieniečiams, dėl to man nereikia partnerio, norint ten pradėti savo verslą. O visoje Kinijoje – reikia, tu turi turėti kiną verslo partnerį. Taip, jei kinas partneris pasitaikys nedraugiškas, linkęs į apgavystes, jis pamatys, kad tavo verslui sekasi gerai, jis turi visus šansus išspirti tave iš tos šalies ir paimti tavo biznį. Todėl kiekvienas mąstantis užsienietis, turintis planų verslui Kinijoje, yra pasisamdęs bent vieną advokatą, normaliai pasirašytus kontraktus ir užstatus iš to kino, kad jis jo neišmes iš biznio. Žodžiu, kas protingas, tas su tuo susitvarko normaliai, o visokių kvailų istorijų esu girdėjęs ir aš. Kažkas atidarė barą, tas tapo labai populiarus, ir buvo atvejų, kai kvailiukus užsieniečius „išmetė“ iš to biznio.
– Gyveni Kinijoje vienas?
– Esu susižadėjęs su ukrainiete. Gyvename kartu jau dveji metai. Išmokinau ją groti, kartu darom tą patį verslą. Labai smagu, kad ji taip pat to ėmėsi. Mano draugė Anna yra gimnastė, profesionali šokėja.
– Nemažai europiečių dairosi į kines, nes jų moterys ne tik egzotiško grožio, bet ir paklusnesnės. Nesužavėjo nei viena?
– Europietės moterys man arčiau širdies (juokiasi). Jos stipresnės, labiau mokančios pakovoti už save. Kines pavadinčiau mažomis princesėmis, bet širdžiai gi neįsakysi.
– Kokių patiekalų labiausiai pasiilgsti, gyvendamas už jūrų marių nuo gimtos Lietuvos? Ten įprasto mūsų skrandžiui maisto kasdien juk nenusipirksti?
– Tai – vėlgi legenda, kurią sulaužysiu, kadangi viską galima nusipirkti internetinėje taobao parduotuvėje. Tai – kiniškas ebėjus, galima sakyti. Mes viską – nuo daržovių iki prieskonių, visą europietišką maistą užsisakom į namus. Ir gaunasi gerokai pigiau, nei Europoje. Jei tu, gyvendamas Europoje, iš prekybos centro užsisakai internetu maisto prekių, už pristatymą iš tavęs paima pinigus. Čia, Kinijoje, atvirkščiai. Jei eini į parduotuvę ir perki užsienietišką maistą, tai kainos bus iš tiesų kosminės. Bet jei užsisakinėji internetu per taobao dideliais kiekiais, kilogramais, tu gali apsipirkti labai pigiai viską, kas parduodama Europoje ar Amerikoje.
– Kada paskutinį kartą valgei lietuviškos duonos?
– Juoda lietuviška duona – taip, tai turbūt vienintelis produktas, kurio neįmanoma čia gauti.
– Kada paskutinį kartą buvai Druskininkuose?
– Negrįžęs namo esu ketverius su puse metų. Paskutinį kartą buvau Lietuvoje prieš išvykdamas į Kiniją. Bet namų pulsą jaučiu kasdien. Per skype programą labai lengvai pasiekiami namiškiai.
– Dėl koronaviruso dabar nori nenori negalėtum migruoti po pasaulį?
– Taip, mano draugas dabar užstrigęs pas mane, jau trečia savaitė negali išskristi į Sanya, turistinį kurortą Kinijoje. Jam grąžino pinigus jau už tris bilietus – jis tris kartus pirko ir jam tris kartus atšaukė skrydį. Visa laimė, kad jie 100 procentų grąžina pinigus už skrydžius.
– Bendrauji su druskininkiečiais draugais, pažįstamais?
– Daugiausia per feisbuką. Aš jį naudoju daugiau kaip marketingo priemonę. Jei patalpinu savo šou ar pokalbius, tai, žinoma, žmonės reaguoja – iš Druskininkų, iš Vilniaus. Lietuvoje aš taip pat gyvenau ne viename mieste. Be abejo, kad prisimena, sveikina su gimtadieniu, dėkoja už pasirodymus. Daugiausiai bendrauju su savo broliu Mantu Meškeriu, kadangi jis irgi dirba muzikinėje srity.
– Kiek kalbų išmokai per tuos metus, kai išvažiavai iš Druskininkų?
– Olandų, rusų, anglų ir kinų.
– Jautiesi Kinijoje sėdėdamas savo rogėse?
– Visur yra sava patirtis. Ir iš kiekvienos situacijos yra išeitis. Štai ir dabar, kai turime sėdėti namuose, kadangi uždaryti visi muzikiniai klubai, sugalvojome pradėti radijo veiklą. Kai atvažiavau čia, visą laiką dirbau kinų kompanijose. Kinai mane trejus metus kontroliavo labai stipriai, turėjau dirbti kiekvieną dieną – kasdien šou, kasdien skrydžiai, turėjau dvi išeigines per mėnesį. Kinija, pavadinčiau, yra Amerikos elektroninės muzikos kopija. Visi klubai groja „Brooklyn bounce“, big room house muziką. Šou trukdavo nuo pusantros valandos iki dviejų. Tačiau šiems festivalinio lygio šou reikia ruoštis, treniruotis po 3 – 4 valandas prieš pasirodymą. Ir taip kiekvieną dieną, be laisvadienių. Ketverius metus tokį maratoną variau. Praradau 10 kilogramų, dabar sveriu 65 (juokiasi). Šiuo metu jau paprasčiau. Prieš pusmetį pakeičiau darbdavį, įsidarbinau anglų firmoje. Ši kompanija turi savo muzikantus ir duoda didelę laisvę. Dirbu tris kartus per savaitę, o visas kitas dienas galiu planuotis savo turus ir laisvai judėti po Kiniją. Po ketverių metų maratono man tai buvo tikras atsipalaidavimas.
– Kinija – be galo didelė šalis. Pekiną, Šanchajų yra aplankęs ne vienas lietuvis, o ar matei tą tikrąją, senų laikų Kiniją?
– Jei norit pamatyti senąją Kiniją, važiuokite į Kinijos pasienį su Vietnamu. Ten – labai graži gamta, kalnai, žaluma aplinkui, neapsakomo grožio vietos. Atskridom lėktuvu į mažą miestelį, po to keturias valandas autobusu dardėjom iki tos vietos, kur pamačiau visiškai kitą Kiniją. Prieš mane atsivėrė visiškai kitas pasaulis, senoji Kinija, kaip Džeki Čano filmuose. Autentiški drabužiai, žmonės neša nešulius senoviškuose krepšiuose. Buvau ketverius metus Kinijoje ir nei karto nemačiau tokių vaizdų. Tame regione tuomet vyko dviračių grand prix turas, buvo finalinės varžybos, apdovanojimai. Aš buvau pakviestas didžėjauti dviratininkams rengtame šou. Kalbėjausi tuomet su sportininkais – prancūzais, vokiečiais, vau, sakė, kaip įsivaizdavom autentišką Kiniją iš filmų, tai ji yra būtent ten, kairėje pusėje, prie sienos su Vietnamu. Visa kita pusė, kuri eina link Šanchajaus – yra labiau moderni, labiau komunistinė Kinija.
– Kinija garsi savo egzotišku maistu ir keistais europiečio skrandžiui įpročiais valgyti skorpionus, kirmėles ir kitus gyvius. Ragavai šių patiekalų?
– Gyvendamas ne vienerius metus, natūraliai pradedi ragauti viską, ką žmonės ten valgo, jau vien dėl to, kad negali atsisakyti, kai tave vaišina. Ragavau autentišką Kinijos virtuvę. Ir drugelio kokonų valgiau. Labai skanu buvo. Ir tų tragiškai atrodančių iškeptų kirmėlių ragavau, ir jos visai patiko, man priminė čipsus. Su alum labai skaniai valgėsi tos pakepintos kirmėlės. Gėriau vietinį samagoną. Superinis samagonas. Jokių pagirių kitą dieną, aišku, labai stiprus, bet labai geras. Lyginant su lietuvišku, tai lietuviams dar reikėtų pasimokyti, kaip samagoną daryti (juokiasi). Jis nebuvo nei šlykštus, nei kažkoks specifinis, buvo labai skanus ir geras samagonas.
– Nesusidūrei su medicinos įstaigų darbu, gyvendamas Kinijoje?
– Čia gydymas yra mokamas, viską turi pats mokėti. Buvau vienąkart susirgęs gan sunkiai nuo peršalimo. Nuėjom į polikliniką, kaip ir bet kurioj šaly, apžiūrėjo, išrašė vaistų, ir netgi be anglų kalbos žinių. Angliškai nekalbantis daktaras įvertino, pasakė, kur nueiti ir ką nupirkti. Kinų technologijos, telefoninės programos – vertėjai leidžia kontaktuoti su kinais taip paprastai, kad tau iš tiesų net nereikia ir mokėti kinų kalbos.
– Ar iš tiesų Kinija vertina ten dirbančius užsieniečius?
– Minimali kino alga yra nuo 3 iki 5 tūkstančių juanių (nuo 397 iki iki 660 eurų), europietis čia gauna nuo 15 iki 25 tūkstančių (nuo 1 tūkst. 983 iki 3 tūkst. 305 eurų). Skirtumas yra labai didžiulis. Kinai labai vertina mūsų žinias ir mūsų išsilavinimą. Mes išmokyti mokėti, žinoti labai daug ką. Galiu būti ir muzikantu, didžėjumi, ir informacinių technologijų inžinieriumi, taisyti kompiuterius, galiu pajungti sudėtingas garso aparatūras ir pan. Turiu dar ir kitokių žinių, ne tik tai. Moku gaminti maistą ir t.t. Kinijoje žmonės moka vieną dalyką. Kai ateini dirbti į firmą ir pradedi daryti mažiausiai du ar tris dalykus, pasakai, kad galiu kompiuterį sutaisyti, ir tą padaryti, ir aną, padėti ten ir ten, dėl to jie už tai ir moka didelius pinigus, nes tu esi universalus. Didžioji dauguma kinų nėra universalūs žmonės.
– Mašiną mokėtum susitaisyti?
– Iš detalių susirinkau savo motociklą.
– Ar Kinija, turinti 1,4 bilijono gyventojų, pati viena pajėgi kuo greičiau susitvarkyti su šalyje siaučiančiu koronavirusu?
– Čia žmonės labai klausosi savo valdžios ir dėl to čia viskas turėtų greičiau baigtis. Tuo mes tikrai įsitikinom. Europoje, manau, žmonės jau būtų streikavę, bėgę, deginę parduotuves ir aiškinę, kad valstybė kažką slepia ir reikia viską išsiaiškint. Kada Anglijoje 2011 m. rugpjūtį prasidėjo riaušės, kada buvo deginamos mašinos, toje zonoje aš gyvenau, mačiau tuos gaisrus, kai jaunimas vaikščiojo su kaukėmis, daužė langus ir grobė emigrantų parduotuves. Viskas tada atsitiko dėl to, kad valdžia negalėjo jų kelias dienas sukontroliuoti. O čia, Kinijoje, pasakė – visi į namus ir sulindo visi į namus. Pasklidus informacijai, kad skaičiai yra didesni, nei pranešama oficialiai, vis tiek visi sako – aš tikiu savo valdžia, viskas čia gerai, jie susitvarkys.