-1 c Alytus
Antradienis, Kovo 31d.
Laisvalaikis ir kultūra
2020 Kovo 26d.
1

Alytuje kuriamas socialinis spektaklis, kuriame dalyvaus paaugliai

titleZenono Bulgakovo piešinys

Alytuje gimsta spektaklis, kurio kūrimo procese dalyvaus Lietuvos paaugliai (N-16). Šalia „Seen“ ir „Ki(t)okia“ tai bus 3-iasis socialinio triptiko spektaklis. Plačiau apie spektaklį ir dalyvavimą jo kūrime pasakoja Alytaus miesto teatro aktorė ir režisierė, Lietuvos teatro scenos Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimų laureatė Andra Kavaliauskaite.

 „Tai laikas, kai paviršiniai dalykai netenka savos galios ir sugrįžtama prie esmės. Tarsi būtume gyvenę šiltnamyje, pro kurį praskriejo netikėto galingumo uraganas, paskui save nutempdamas milijardus kilometrų siekiančią plėvę. Langai dužę, atsirado skersvėjis, darosi šalta… Taip norėtųsi prisiglausti vienam prie kito, kad būtų saugiau, kad būtų šilčiau, bet ir tai darant bent akimirksnį tampa nejauku: o kas jeigu..?“, – sako A. Kavaliauskaitė, birželio 1-ąją, tarptautinę vaikų gynimo dieną, gyvai arba virtualiai pristatysianti spektaklio premjerą paaugliams, prie kurio kūrybinio proceso kviečia prisijungti visus norinčius Lietuvos paauglius (N-16).

– Kai kurie teatrai savo spektaklių įrašais dalinasi internete, repeticijos sustojusios, niekas nežino, kada bus galima grįžti į sceną ir tęsti pradėtus būsimų premjerų statymus… Kaip šių dienų kontekste jaučiasi kuriantysis?

– Aš pati šį laikotarpį priimu kaip stiprų ženklą mums visiems sustoti. Nebelėkti aklomis. Puikus laikas atsimerkti ir pamatyti ne tik šalia esančius, kuriuos per skubą pamiršdavome, bet ir patį save. Labai noriu tikėti, kad visą šį laikotarpį po šimtmečio mūsų proanūkiai įvardins, kaip sukrečiančią pasaulinę dovaną, kuri nuo žmogaus aklos sielos nuplėšė raiščius.

Taip, ir ši teatro diena kitokia. Ją priimu taip pat kaip dovaną. Labai stipriai ilgiuosi tų, su kuriais kartu einame pas žiūrovą, žiūrovo… Ir tas ilgesys toks gražus. Labai laukiu to momento, kai grįšime į scenas, kai pamatysime vienas kitą ir kartu galėsime įkvėpti švaraus bendro oro. Tad šią dieną norisi kalbėti ne apie nuveiktus darbus, ne apie tai, kas pasiekta, kur sukurta, norisi kalbėti apie tai, kas daroma ir ką per šį laiką galime kartu sukurti. Alkis kūrybai, atviram bendravimui niekur nedingo. Jis tapo dar stipresnis. Ir būtent šis alkis atvedė iki šio kelio, kuriame esu.

– Spektaklis „9.18“ – trečioji Jūsų sumanyto socialinio triptiko, gvildenančio nutylimas, bet itin sudėtingas ir skaudžias problemas, dalis. „Seen“ kalbėjo apie valgymo sutrikimus ir kūno kultą, „Ki(t)okia“ atskleidė ankstyvo nėštumo, abortų temą. Visos jos lydimos aplinkos patyčių ir visuomenės noro jų nematyti, nepastebėti. Kokią temą atvers naujasis „9.18“?

– Apie neišmylėtus vaikus. Šiandien taip norisi kalbėti šviesiai, apie tyrus ir jaukius dalykus, bet kuriant naują spektaklį iš paauglių išgirdau tokių istorijų, kuomet buvo sunku patikėti, kad tai išties egzistuoja ir beveik kiekvienądien vyksta šalia mūsų. Aš suprantu, kad šiandien pagrindinė ir pasaulinė tema yra viena, ja mes sujungti ir suvienyti, bet nori nenori sugrįžtu prie kalbintų paauglių ir pasidaro neramu: kaip jiems dabar? Ar jie turi su kuo pasikalbėti? Ar tikrai šiandien kreipsis pagalbos, jeigu ir vėl šeimoje kils smurto banga? Juk uždaromos durys ne tik tų namų, kuriuose jauku ir saugu, tiesa?

– Smurtas, patyčios, kurias vaikas patiria iš artimiausių žmonių ir dar aplinkoje, kurioje turėtų jaustis saugiausias – savo namuose, greičiausiai vaiko sielą drasko dar skaudžiau ir išmuša iš po kojų bet kokį pasitikėjimo pasauliu pamatą?

– Taip, ir neretam tai palieka amžinus randus.

– Andra, kodėl šįkart buvo pasirinkta būtent tokia tema?

– Keliaudama su monospektakliu „Seen“ po Lietuvos mokyklas, mažuosius ir didžiuosius mūsų miestus, sutikau išties nemažai paauglių, kurie prieidavo, apkabindavo ir atvirai kalbėdavo apie tai, kas juos neramina, kas jiems skauda, kas jiems padeda eiti į šviesą ir nepasiduoti. Ne vienas yra klausęs, ar parašysiu knygą, ar sukursiu spektaklį viena ar kita tema. Ir tai, kad šiuo metu kuriame apie neišmylėtuosius nėra atsitiktinumas: po spektaklio vienas vaikinas kantriai laukė, kol merginos, apkabinusios mane, išsiskirstys, tuomet atsargiai priėjo ir virpančiu balsu paklausė, ar kalbėsite apie prievartaujamus vaikus? Tąkart sustingau, nes jau buvau pasitvirtinusi būsimo spektaklio temą ir ji buvo būtent ši. Tik nemaniau, kad kūrybine komanda taps patys paaugliai, o pjesė bus kuriama iš jų tikrų istorijų. Šįkart nesiremsiu literatūrine medžiaga, kurią išrašė pripažinti pasaulio kūrėjai, remsiuosi tikru gyvenimu, kurį gyvena mūsų laukų ir betono vaikai.

– Nė neįsivaizduoju, kiek Jūsų minėtam berniukui reikėjo drąsos prieiti ir užduoti šį klausimą. Vis tik mūsų visuomenėje mergaitės labiau linkusios dalintis savo išgyvenimais, o berniukai tarsi Spartos kariai turi būti tvirti it plienas. Kaip manote, ar tai, jog šis berniukas išdrįso prieiti ir užduodamas klausimą tokia jautria tema drauge atvirai pripažinti, kad ši jam svarbi, gali reikšti geruosius pokyčius: mūsų vaikai tiki nesantys vieni su savo bėdomis, jie žino, kad yra žmonių, galinčių jiems padėti, todėl vaikai pasiryžę atvirai kalbėti ir kovoti už save?

– Mane taip pat labai nustebino, kad didžioji dalis man atsivėrusiųjų yra būtent vaikinai. Ir tai, kad vaikai, paaugliai atvirai kalbasi, kalba, kad nori dalintis savomis patirtimis, rodo gražius ženklus. Vienas jų, paklaustas, kodėl pasiryžo su manimi pasikalbėti, nors mūsų pokalbis nebuvo suplanuotas ir jis pats paprašė auklėtojos, kad vis tik susitiktume, atsakė: „Noriu, kad mano istorija kam nors būtų kaip įrodymas, kad net ir tai yra ištveriama. Tikiu tuo, ką darote (jis matė mano abu monospektaklius), ir žinau, kad padarysite viską, jog mūsų siunčiama žinia (neikas neturi teisės mūsų skriausti) pasiektų tuos, kurie yra dabar tokioje padėtyje, kurioje mes buvome. O kai kurie vis dar esame.“ Esu kiekvienam be galo dėkinga. Kiekvienam…

– Smurto bei prievartos prieš vaikus artimoje aplinkoje problema greičiausiai turėtų rūpėti ne tik šių vaikų giminaičiams, kaimynams, mokytojams, bet ir mums visiems. Jūsų nuomone, Andra, kuo rizikuoja visuomenė nesutelkdama dėmesio į šią bėdą?

– Tai gali ir toliau plisti ir keliauti iš kartos į kartą. Didžiuojuosi kiekvienu, kuris, sukaupęs visas turimas jėgas, bando sustabdyti giminėje tarsi užkoduotą smurto virusą. Ir tokių išties nemažai. Išgirdau ir gražių istorijų, kuomet „nurašyti“ vaikai tapo daug pasiekusiais ir dorais. Tačiau negalime užmerkti akių ir nematyti, kuo visa baigiasi, kai vis tik tas smurto užkratas nesustoja ir nestabdomas keliauja iš kartos į kartą.

Visų kalbintų paauglių akyse mačiau meilės išalkusias sielas. Išklausyti, apkabinti jie bent tą akimirką nusišypsodavo ir tos šypsenos nebuvo melu nutapytos. To nesumeluosi. Lūpomis galima, akimis – ne. Todėl dar ir dar kartą kartoju: meilė, jautra vienas kitam, empatija – didelės vertės vaistai. Kartais vienas atviras, nuoširdus pokalbis gali atverti didelius vartus pasikeitimo link.  

– Kiek žinoma, pirmoji kūrybinio proceso dalis jau įvyko, bendravote su daugiau nei trisdešimt šešiolikmečių, kodėl prireikė antrojo etapo, į kurį kviečiami visi Lietuvos paaugliai?

– Išklausiusi pirmųjų paauglių istorijas, turėjau bent trumpam stabtelėti. Aš nesupratau, kaip jie visa, ką išgirdau, pakelia. Jų gyvenimas – didžioji sporto salė, kurioje kilnojami milžiniški svarmenys, o abonementas kartais mokamas net gyvybe. Jų istorijos, jų atvirumas, jų pasitikėjimas ir yra ta vertingiausia literatūra, kurios man šiandien stinga. Noriu girdėti tiesą, ne burbulus, kuriuos kažkas sukūrė, nes yra genialus. Ne šiame etape. Noriu girdėti žmogų. Noriu, kad jų patirtys būtų veidrodis kitam. Noriu kalbėti paaugliams jų kalba.

Kai surinkau dokumentinę medžiagą ir pamačiau, kad joje nugulė (prievartos, fizinio ir psichologinio smurto, alkoholizmo, begalinio noro būti mylimam, kovos už artimą) sukiasvorės temos, supratau: reikia ieškoti šviesos tame, kas surinkta. Dabar atėjo etapas, kai ieškome istorijų, kuomet kaip tik norima kažkam padėkoti, nes jo/jų dėka jautėmės mylimi tada, kada pasaulis nemylėjo. Ieškoti, kas mus džiugina. Ypač dabar, kai esame kvadratinėse dėžutėse. Kas mums yra meilė šiandien? Kuo džiaugiasi mūsų vaikai? Ko jiems stinga? Apie ką jie svajoja? Kas jiems skauda? Apie ką nutylime, nors norisi kalbėti? Kas vyksta namuose, kai priverstinai užsiveria jų durys?

Ilgai svarsčiau, kaip judėti toliau, ir vienąryt gaunu žinutę: „Labas, Andra, planavome turėti su Tavimi dirbtuves, ar vis dar įmanoma? Online? Mes labai norime dalyvauti Tavo spektaklio kūrybiniame procese, ką daryti?“ Taip gimė mintis, kad nuotoliniu būdu galima kviesti savomis patirtimis pasidalinti ir dalyvauti spektaklio kūrimo procese ne tik trijų mokyklų vyresnių klasių moksleivius, bet burti juos iš visos Lietuvos. Net neabejoju, kad tai gali būti nuostabus ir prasmingas laikas mums visiems, padovanosiantis bendrą Lietuvos paauglių kurtą kūrinį.

– Papasakokite plačiau, kaip viskas toliau vyks?

– Pirmiausia kiekvienas norintis pasidalinti sava istorija (ar apie tai, kas skauda, ar apie tai, kas džiugina ir kam norisi dėkoti) iki balandžio 3 dienos turi susisiekti su manimi „Facebook“ žinute. Užteks vieno vienintelio „noriu“ ir aš atsiųsiu tolimesnę mūsų bendrakūriavimo eigą.
Bendraujant su paaugliais bus kuriama literatūrinė medžiaga, paraleliai – muzika (kompozitorius Adas Gecevičius), vizualioji dalis (dailininkė, iliustratorė Violeta Macialo) ir choreografija (choreografė Miglė Praniauskaitė).

Paaugliai galės dalintis savo mintimis apie kiekvieną kūrinio dalį, suteikiant galimybę ją sustiprinti. Turėsime ne vieną pokalbį/diskusiją, analizuosime ir kelsime klausimus: ką mes galime padaryti, kad tokių situacijų, kurias išgirsime kūrinyje, būtų mažiau. Generalinę repeticiją taip pat stebės visa paauglių suburta komanda, jie bus tie ekspertai, kurie nuspręs, ar su spektakliu jau esame pasiruošę keliauti pas žiūrovą. Ir, jeigu viskas gerai, Birželio 1-ąją turėsime premjerą.

– O jeigu taip nutiktų, kad...

– ... Karantinas vis dar tęstųsi? Premjerą rodysime internetu. Net jei situacija būtų dar blogesnė, vis tiek gimtų koks nors kitas sprendimas. Teatras yra daug įvairesnis nei atrodo, jis neturi sienų, lubų, jam neegzistuoja pasaulio kontūrai. Taip, jam kartais reikia šviesų, gero garso, galingų techninių galimybių, bet kartais užtenka kalbančiojo ir klausančiojo be jokio šiltnaminio efekto. Be pagražinimų. Padailinimų. Rasime formatą, leidžiantį pasiekti tuos, kuriems kuriame. O kai viskas nurims, kai galėsime vėl saugiai pasiekti vieni kitus, keliausime į miškus, laukus, apleistus pastatus, užmirštas mokyklas ir tas, kurios nuolat prisimenamos (nusišypso). Ką gali žinoti, gal vienądien pasibelsime ir į Jūsų duris sakydami: „Labas vakaras, skambino Jūsų sūnus, norėjo, kad pasektume Jums pasaką.“

– Pasaką?

– Taip, šįkart pasirinkome elektrosiurrealistinių pasakų kūrimą. Esame itin įdomiame kūrybiniame procese. Tiesą sakant, neįsivaizduojame, kur jis nuves. O ir nereikia. Nuves ten, kur reikia.

– Ar galėtumėte detaliau pristatyti elektrosiurrealistinį pasakų žanrą? Skamba labai futuristiškai.

– Visko gali būti. Tikrai juokiuosi, nes... komanda žino, kaip mėgstu nieko nežinoti. Tad šįkart į šį klausimą lai atsako laikas ir kūrybinis procesas.

– Nebijote, kad kvietimas išsipasakoti gali virsti karštąja linija?

– Labiausiai bijau, kad tiems, kuriems dabar reikia mūsų pagalbos, tyli ir bando ramiai išgyventi dar vieną dieną. Aš kaip tik noriu, kad mūsų vaikai žinotų, kad jie turi su kuo pasikalbėti, kad ir kas benutiktų. Man tai labai svarbu. Kaip žmogui. Kaip moteriai. Kaip būsimai mamai ir kaip kuriančiam žmogui. Kaip tam vaikui, kuriam išklausančiojo kažkada pačiai labai reikėjo.

– Ar svarstėte apie pokyčius, kuriems spektakliui pavyktų įkvėpti jo žiūrovus? Greičiausiai neišmylėtieji vaikai staiga nepasijus labiau mylimi, bet galbūt jų širdyse užgims vilties žiburys, jog pasaulis yra ir kitoks – su meilės, rūpesčio, pasitikėjimo ir džiugesio spalvomis, o ne tik iliuzija?

– Būtent. Ir kad jie žinotų, jog nėra vieni, kad niekas – niekas – neturi teisės jų skriausti.

Kalbėjosi Akvilė Kupčinskaitė

 


Komentarai

1
Komentuoti
Vos2020-03-26
Taigi cia Alytaus teatras, apie karantina suzinos kitais metais :D
traffix.lt