3 c Alytus
Penktadienis, Vasario 21d.
DzūkijaAktualijos
2020 Vasario 5d.
0

Draugija „Mūsų Dzūkija“: „Dėl žalos Punios šilui bus kreiptasi į teisėsaugos institucijas“

title

Alytaus seniūnijos kaimo bendruomenės ir pilietinės iniciatyvos draugija„Mūsų Dzūkija“  apsisprendė kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl galimai aplinkosaugos valdininkų  kaltės  Punios šile  padarytos didelės žalos valstybės turtui ir gamtai.

Nuo 2017 metų rudens, dar tik sumanius išplėsti  rezervatą  visam Punios  šilo plotui, aplinkosaugos valdininkai pradėjo ignoruoti Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 ir 30 p. reikalavimų vykdymą šilo draustiniuose. 

2019 metų rugpjūčio mėnesį iškviesti miškininkai nustatė, kad žievėgraužiai  tipografai (kinivarpos) per nepilnus du metus išplito į visus Punios šilo   draustinio kvartalus, pažeidė 15 proc. šilo eglių ploto (per 80 ha).  Kenkėjai  rasti net  351 sklype, užpuolė  pušis ir plinta į gretimus miškus.  Sugadinta apie 15 tūkst.  m 3 eglių medienos. 2.6 tūkst. kub.m. šviežiai kinivarpų užpultų eglių teko nedelsiant iškirsti, o per 12,5 tūkst. kub.m. nebeplatinančių užkrato eglių liko styroti šile. Šių eglių medienos vertė siektų apie 0,6 – 0,7  mln. eurų,  Tačiau žalio miško vertė būtų kita, o  tokių medžių atsikūrimui  reikėtų  70 ar net 100 metų. Paliktų nežiniai eglių medienos vertė krinta, kitos  jau lūžta ir tyso ant žemės.

   Bendruomenių nuomonę, visą atsakomybę turėtų prisiimti daug kartų dėl kinivarpų invazijos perspėti, tačiau akivaizdžiai grėsmę ignoravę Nemuno kilpų regioninio parko bei Valstybės saugomų teritorijų tarnybos vadovai ir buvęs Aplinkos ministras Kęstutis Navickas.

Diskusija dėl Punios šilo ateities  

Į Rumbonių švč. Trejybės parapijos namus gausiai rinkosi Alytaus seniūnijos gyventojai. Susirinkta pasikalbėti dėl Punios šilo ateities. Buvo peržiūrėtas aplinkosauginės pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ parengtas dokumentinis video filmas „Punios šilas – būti ar supūti“, išklausyti pasisakymai.

    Apie tai, ką pamatė Punios šile ir dėl rezervato plėtros peripetijų, savo įžvalgomis pasidalijo  Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Juozas Imbrasas. Svečias padėkojo vietos bendruomenėms už didelį aktyvumą ir atkaklius siekius apsaugoti šilą nuo neracionalių sprendimų. Punios šilas yra tarsi Alytaus miesto plaučiai, o jame ženkliai  padauginus pūvančios medienos gali būti visai priešingas  efektas, nei tikina rezervato iniciatoriai.  Visu keliu per šilo 457 ha rezervatą, teko stebėti erdvę gožiančius aukštus lazdynus, natūraliai nebeatsikuriančius  medžius. Aplankytuose valstybės saugomo botaninio-zoologinio draustinio pakelėse styro daugybė   kinivarpų nugraužtų rudų eglių stuobrių,  o vietomis ir gana dideli žuvusių eglių ploteliai. Niekas nežino, kas bus daroma su tais nykiai atrodančiais medžiais. Tai kelia dideles  abejones rezervato iniciatorių pažadais ir nerimą dėl Punios šilo spygliuočių medžių ateities.  

     Mintimis pasidalijo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys,  miškininkas Kęstutis Bacvinka, pažymėdamas kad istoriškai Punios šilo apsauga pirmiausiai buvo pradėta su tikslu išsaugoti unikalius  pušies ir eglės  genetinius medynus. Todėl  didelį pavojų jiems  kelia laiku nevykdomos apsaugos ir būtinosios tvarkomosios priežiūros priemonės, o rezervato apsuptyje šie medynai praras savo vertę arba žus.     

     Alytaus rajono savivaldybės mero pavaduotoja Dalia Kitavičienė pažymėjo, kad savivaldybė girdi ir palaiko vietos bendruomenių iniciatyvas, tačiau analizuoja ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pasiūlymus dėl lankomo rezervato statuso. Mero pavaduotoja akcentavo, kad  savivaldybė jau anksčiau yra pasisakiusi, jog Punios šilas neturėtų būti uždaras ir neprieinamas. Rengiamas Punios piliakalnio tvarkybos projektas, planuojama pirkti laivą ir sudaryti sąlygas turistams persikelti į  Punios šilą iš Punios miestelio, įsikūrusio kitoje Nemuno pusėje. Šį kraštą mylintys ir norintys jį pažinti turi turėti galimybę apsilankyti Punios šile, apsilankyti šilo Ąžuolų alėjoje, Žaltės slėnyje ir kitoje pietinėje Punios  šilo dalies teritorijoje, kurias rezervato plėtros projekte yra numatyta palikti kaip lankomą rekreacinę zoną, o visų aplinkinių kaimų gyventojams  leisti rezervate  uogauti  ir grybauti.

      Panemuninkų kaimo bendruomenės pirmininkas  Virgilijus Pranskevičius prisiminė vietos bendruomenių atstovų apsilankymą Belovežo girioje Lenkijoje,   kur matė likimo valiai paliktos  garsiausios Europoje  girios milijonų džiūstančių eglių agoniją. Atkreipė dėmesį,  kokius didelis nuotolius pastaraisiais metais  patyrė pašilės ūkininkai, kurių avis išpjovė laisvę pajutę vilkai, kaip žiauriai atrodo žvėrių ištrypti pasėliai.

Draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkas Kazimieras Sventickas nerimavo, kad prieštaraudamos dėl rezervato plėtros Praniūnų, Panemuninkų, Genių kaimų ir Genių „Beržyno“  bendruomenės susidurė su labai gerai organizuota viešųjų ryšių kampanija, kurioje „į vieną dūdą miglą pučia“ vien  tik  rezervato statusą  primygtinai siūlantys Valstybės saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) , Nemuno kilpų  regioninio parko specialistai ir Baltijos aplinko forumo aktyvistai. Lietuvos  žmonių ir mūsų bendruomenių lūkesčius atitinkantis tikslas yra ne rezervatas, o  visų unikalaus Punios šilo  vertybių ilgalaikis darnus išsaugojimas, apsauga nuo grėsmių ir  racionalios atvirumas  žmonėms. Tačiau 2017 metų pabaigoje VSTT valdininkai  vienašališkai nusprendė, kad   vienintelė ir nekvestionuotina Punios šilo apsaugos priemonė – Nemuno kilpų parko ribų koregavimas,  esamo 457 ha gamtinio rezervato plotą padidinant penkis kartus. Buvo išmaniai pasirinktas lengviausias teisinis kelias, nes teritorijos ribų koregavimui nereikia išsamios situacijos analizės, grėsmių įvertinimo, nepriklausomų ekspertų išvadų, taikomas supaprastinta viešinimo tvarka ir kt.  Vietos bendruomenės argumentuotai raštu dar pirminėje projekto rengimo stadijoje teikė pastabas ir pasiūlymus projekto organizatoriams. Tačiau VSTT   išgirdo tik pastabas dėl gyventojų lankymosi, o ne dėl rezervato  statuso grėsmių šilo vertybėms ir aplinkiniams gyventojams.  

Kas kaltas dėl valstybės turtui ir gamtai padarytos žalos?

  Dar tik sumanius rezervato plėtrą, aplinkosaugos valdininkai jau pradėjo stabdyti privalomąsias sanitarinės apsaugos priemones, priminė K. Sventickas.. O jos buvo ypač reikalingos po 2017 m. rugpjūčio mėnesį šilą nusiaubusio škvalo. Perspėdami dėl didelės kinivarpų plėtros raštu ne kartą atkreipėme buvusių Aplinkos ministerijos ir  (VSTT) vadovų dėmesį, kreipėmės į miškininkus.  Vietos miškininkai atsakė, kad mato šią grėsmę, tačiau leidimus  privalomiesiems sanitariniams kirtimams aplinkosaugininkai vilkina. Todėl  2018 09 24 raštu perspėjome dėl kinivarpų antplūdžio Nemuno kilpų parko administraciją. Tačiau rezervatu suinteresuoti parko aplinkosaugos specialistai grėsmės neįžvelgė. Teko kreiptis į Miško sanitarinės apsaugos tarnybą. Specialistai 2018 10 24 raštu kenkėjų invaziją patvirtino, pareikalavo imtis priemonių, bet  jau buvo vėlu.

      Ir toliau valdininkams ignoruojant kinivarpų antplūdį,  2018 metų rugpjūčio pradžioje paskelbėme akciją „Kinivarpa“, suženklinome Punios šile daugybę užkrėstų eglių. Naujai paskirtieji  Aplinkos ministerijos vadovai nedelsiant atsiuntė specialistus. Rezultatas – aplinkosaugininkų suteiktą laisvę pajutęs  žievėgraužis tipografas (kinivarpa) per nepilnus du metus išplito į visus Punios šilo   draustinio kvartalus, pažeidė 15 proc. šilo eglių ploto (per 80 ha ).  Kenkėjas  rastas net  351 sklype, užpuolė jau ir pušis. Nustatyta, kad viso  sugadinta apie 15 tūkst. m 3 eglių medienos.  Eglės genetiniame medyne 47 kvartale nebeliko brandžių žalių eglių.     

     Blogiausia yra tai, kad „žuvis puvo nuo galvos“. Privalomos sanitarinės apsaugos priemonės buvo pristabdytos ir toleruojamos iš viršaus. 2018 m. spalio 2 d. tuometiniam Aplinkos ministrui Kęstučiui Navickui, VSTT direktoriaus pavaduotojai  Rūtai Baškytei rodėme Punios šile masiškai plintančius kinivarpų židinius, rodėme genetiniame eglės medyne 47 kvartale 15 kinivarpų pažeistų eglių. Kodėl atsakingi vadovai jokių priemonių nesiėmė?

     Valdininkams nepaisant  daugkartinių mūsų perspėjimų ir grubiai pažeidžiant Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 ir 30 p.  reikalavimus,  Punios šile  padaryta didelė ir nepataisoma žala. 2,.6 tūkst. kub.m. šviežiai kinivarpų užpultų eglių 2019 metų rudenį teko iškirsti, o per 12,5 tūkst. kub. m nudžiuvusių ir jau nebeplatinančių užkrato  eglių palikta styroti nežiniai.  Tačiau vien tik paliktų nudžiūvusių  eglių vertė   skaičiuojant  vidutine  apvaliosios medienos rastų kaina,  siektų apie 0,6 – 0,7  mln. eurų. Tačiau žalio miško vertė būtų kita. Dalis tų eglių jau šiuo metu lūžta ir tyso ant žemės. Tokios brandos medžių atsikūrimui, kaip tie jau kinivarpų jau pražudyti, reikėtų  70 ar net 100 metų. Tikrąjį žalos valstybės turtui ir gamtai dydį turėtų apskaičiuoti specialistai. Kinivarpos nežino, kur yra rezervato ribos, jos skrenda iki 3 km. Užkratas persimetė ir į gretimus privačius ir valstybinius miškus. Įgyvendinus rezervato statusą, draudžiantį  visas apsaugos priemones, šie  nevaldomi kenkėjai naikins  visus Punios šilo spygliuočius medžius, kels pavojų gretimiems miškams.  Turėsime rezervatą, bet neturėsime Punios šilo?

    Jeigu žmogelis nupjauna saugomoje teritorijoje medį, ar miškininkai „paklysta“,  valdinininkai  nedelsiant kelia triukšmą žiniasklaidoje, skaičiuoja gamtai padarytą žalą, skiria dideles baudas. Tai teisinga ir būtina. Tačiau, kai dėl pačių aplinkosaugos valdininkų neatsakingų sprendimų Punios šile jau pražudyta tūkstančiai eglių  – ir žiniasklaida, ir žinantys padėtį atsakingi aukščiausi šalies valdžios atstovai iki šiol tebetyli. Kodėl?

Kam ir kodėl reikia rezervato plėtros Punios šile?

         Kai kurie save labai išmaniais ir šiuolaikiškais laikantys aktyvistai emocingai džiūgauja, kad kinivarpos labai reikalingos, atseit,  daro naudingą gamtai darbą.  Tačiau, kai ant kinivarpų apgraužtų Punios šilo eglių klijuojami lipdukai, su vieno neklystančio mokslininko išvada, kad  „kinivarpos nebaisios“ , kai  grėsmes ignoruoja ir didelės žalos mąstą slepia  atsakingi už šalies aplinkosaugą vadovai, kyla įtarimų dėl tarpusavio sąsajų ir ne pirmą kartą aiškėjančių abipusių ekonominių  interesų.     

        Mums, „nesuvokiantiems“ VSTT valdininkai atsirašė, kad dėl kenkėjų plėtros  kalta tik klimato kaita, kad tapus rezervatu pūvančio šilo vertė stebuklingai keleriopai padidės, o rezervate nebaisūs gaisrai, škvalai  ir t.t.  Tai kodėl kituose Lietuvos valstybiniuose miškuose  ta kinivarpų žala minimali? Kodėl  457 ha esamame rezervate, kur trys kvartalai jau yra virš 50 metų, nematome svajojamos sengirės, o vien bujojančius lazdynus ir krūmynus? Ekspertai 2019 metų rudenį Punios šilo draustiniuose naujai rado 6 retąsias rūšis ir 7 Europinės svarbos buveines, konstatavo,  kad žmonių lankymasis draustiniuose leistinas.

Retosios rūšis yra paplitę visuose kvartaluose. Mokslininkai rekomendavo visose Europinės svarbos buveinėse reikalingas apsaugos tvarkomąsias priemones, kurios būtų negalimos rezervate. Lenkų mokslininkų tyrimai rodo kaip tik miško draustiniuose geriau išsaugo retosios rūšys. O  gyventojams jokių minčių apie uogavimą ar grybavimą rezervato teritorijoje po 10-15 metų negalės būti, nes ten ir labai norėdamas neįžengsi, be to, bus didelis pavojus dėl medžių išvartų. Vietiniai žmonės labai piktinasi, kad 2018 10 02 apsilankiusi R.Baškytė  juos laiko tik savanaudžiais neišmanėliais,  kuriems terūpi tik uogos ir grybai.  O mums atrodo, kad labai įtartinai siekiantys vien rezervato statuso, akli  grėsmėms ir negirdintys alternatyvių pasiūlymų valdininkai tai daro dėl asmeninės ar grupinės naudos.  

     Siekdami užkirti kelią piktnaudžiavimui valdžia ir pavojingų medžių liemenų kenkėjų tolesnei plėtrai Punios šile bei gretimuose privačiuose bei valstybiniuose miškuose, vietos bendruomenės apsisprendė kreiptis į  šalies teisėsaugos institucijas  ir   pateikti   turimą informaciją apie valstybės turtu ir  gamtai padarytą Punios šile didelę žalą ir ją galimai sąlygojusias priežastis.   

     Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Imbrasas reziumuodamas pasidžiaugė, kad turėjo progą pamatyti ne tik daugybę kinivarpų nugraužtų eglių, bet ir didingą Punios šilo ąžuolų grožį, žavėtis išlikusiais sengirių fragmentais. Tačiau nusistebėjo pamatęs nuo šalies  visuomenės slepiamus rezervato plėtros pavojus. Pažadėjo, kad paragins ir kitus Aplinkos apsaugos komiteto narius atvykti susipažinti su situacija Punios šile, tam, kad būtų priimti ne politinių ar asmeninių interesų sąlygojami,  o pagrįsti, visos šalies viešąjį interesą atitinkantys Punios šilo apsaugos sprendiniai.  

     Punios šilas – ne Vijūnėlės dvaras, kuris tikriausiai ir, ko gero,  už mūsų visų pinigus, bus atstatytas kitoje vietoje. Pražudžius Punios šilą, jo niekada neatkursi. Genetinių eglių, kaip siūlo „išmanieji“ į Lietuvos šiaurinius rajonus neperkelsi, palikti likimo valiai šilo Europinės svarbios buveinių neleistina.  Unikalus nacionalinis turtas ir kartu Pasaulio gamtos paveldo dalis neturi būti konvertuojamas valdžios reitingais, neturi tapti objektu mainams  į Europos Komisijos paramą  aplinkosaugai ir prekybai poveikiu.

Pilietinės iniciatyvos draugija  „Mūsų Dzūkija“, pirmininkas K. Sventickas 

 


Komentarai

0
Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!
traffix.lt