114-ojo* gimtadienio dovaną sau, savo talento gerbėjams padovanojo alytiškiai menininkai Kostas ir Vidas Poškai.
Tėvas Kostas ir sūnus Vidas, gimę tą pačią dieną, garsėja ir panašia palete.
„Mes mėgstame ryškias spalvas, žydrą, mėlyną ir visus jų atspalvius, kokie tik atsispindi danguje virš Alytaus“, – parodos atidaryme Jurgio Kunčino bibliotekoje sakė V. Poškus, profesionaliai dirbantis menotyrininku, parodų kuratoriumi, matyt, todėl dailininku, tapytoju susirinkusiems prisistatęs itin kukliai – „tepliotojas trečiame asmenyje“.
„Tėtė jaunėja, o aš senstu“, – kalbėjo jaunesnysis Poškus, savo tėvą pavadinęs ir pirmuoju dailės mokytoju, ir kritiku.
K. Poškus prisipažino, kad drauge su sūnumi parodose „kabo“ retai.
Paklaustas apie galimybę vienoje parodoje ateityje išvysti ne tik tėvo, sūnaus, o ir kitų palikuonių kūrybą, V. Poškus buvo pakankamai kategoriškas ir išreiškė viltį, kad jo vaikai geriau tebus ne dailininkai, o „bankininkai arba technikai, nuo santechnikų iki dantų technikų…“.
Susirinkusius paintrigavo ir vyresnysis Poškus, taip pat pasidalinęs ateities įžvalgomis bei užsiminęs apie bręstantį prieš penketą metų išleistos knygos „(Ne)šventųjų gyvenimai. Alytietiškos istorijos“ tęsinį.
Kaip ir minėtoje knygoje, kurioje galima paskaityti ir apsakymą „Kieti bachūrai“, kietumo savyje turi ir naujausia paroda. Bent jau pavadinime – tikrai: „Mes – žmonės rimti“, o saviironija, iš paveikslo į paveikslą persikūnijanti į savitą parodiją, provokuoja savo „politine“ parodos tapyba, kurioje galima pamatyti ir naujausių Lietuvos prezidentų bei kitų, pasak V. Poškaus, „tapybiškų“, Lietuvai aktualių valdininkų prototipus, tiesa … su kiek ilgesnėmis nosimis.
Jungtinė Poškų tapybos paroda „Mes – žmonės rimti“ J. Kunčino bibliotekoje veiks iki paskutinės vasario dienos.
* 114 m. = 71 m. (K. Poškus gimė 1949 m.) + 43 m. (V. Poškus gimė 1977 m.).