-5 c Alytus
Pirmadienis, Kovo 30d.
Švietimas
2020 Sausio 24d.

Gaisras be dūmų

titleSuaugusiųjų ir jaunimo mokykla

Pastaruoju metu daug kalbama, rašoma ir diskutuojama dėl miesto bendrojo ugdymo įstaigų pertvarkos, turint kilnų tikslą „... tobulinti Alytaus miesto savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų tinklą, gerinti švietimo kokybę ir siekti kokybiškesnio mūsų mokinių išsilavinimo, racionaliai naudojant savivaldybės biudžeto lėšas ir materialųjį turtą“ (iš miesto savivaldybės tarybos sprendimo projekto aiškinamojo rašto).

                      Aiškinamajame rašte nurodyta, kad miesto savivaldybės Tarybos sprendimą įtakojo miesto švietimo įstaigų veiklos tobulinimo studija, kurią parengė UAB „FINDEP“. Studijoje keliamas rimtas susirūpinimas dėl Vidzgirio, Piliakalnio ir Panemunės progimnazijų patalpų užpildomumo, kuris siekia 29 procentus, kai pageidautinas lygmuo yra nemažesnis, negu 75 procentai. Gi vienintelė miesto bendrojo ugdymo mokykla, Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokykla, turi net perviršį, tai yra 106 procentus.

                      Šiuo rašiniu nesiimu vertinti visų miesto bendrojo ugdymo mokyklų pertvarkos atsispindinčiame miesto savivaldybės Tarybos sprendimo projekte, kuriame akcentuojama materialioji mokyklų pertvarka, kur matome atskirų švietimo įstaigų laikinus ar kitokius kilnojimus. Apie švietimo įstaigų darbo kokybę nekalbama, lyg kokybiškas mokinių ugdymas atsiras savaime, tik pakeitus mokinių dislokavimo vietą.

                      Išskirtinai norėčiau sustoti tik prie Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos statuso pakeitimo į viešąją įstaigą, jos perkėlimo į viešąją įstaigą Alytaus profesinio rengimo centrą ir galiausiai prie pastarosios prijungimą arba dviejų įstaigų suliejimą, integravimą į vieną vienetą. Praradusi savarankiškumą Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokykla išnyks, dings iš Lietuvoje nedaugelio dar gyvuojančių šio tipo mokyklų žemėlapio. O gaila!

                      Gi Europoje suaugusiųjų ir jaunimo arba išgrynintos tik jaunimo mokyklos populiarios, plačiai paplitusios, atlieka svarbų vaidmenį harmonizuojant galimus nesklandumus švietimo sistemoje. Štai Danijoje veikia apie 360 jaunimo mokyklų, kai Lietuvoje vos 20. Daug panašių mokyklų ir kitose Europos šalyse. Kuo mes kitokie? Visgi, kodėl bėdojam, kad švietimo reikaluose atsiliekame nuo estų, skandinavų ir daugelio kitų šalių patirčių.

                      Dar norėčiau pridurti, kodėl aukščiau pavartojau liūdnai skambančius žodžius „išnyks, dings“? Manau, kad Alytaus profesinio rengimo centras vertas ne vieno pagiriamojo žodžio specialistų ruošimo srityje, tačiau šiam centrui atkeltas naujas įnamis – tik papildomas galvos skausmas dėl dviejų viešųjų įstaigų administravimo bei finansinių reikalų, o taip pat ir dėl galimo papildomo rūpesčio su jaunimu, neturinčiu reikalingos motyvacijos mokytis. Todėl šiai įstaigai paauglių ugdymo rūpesčiai yra pertekliniai.

                      Kas rūpinsis 6 - 7 klasių nebaigusiais paaugliais, kurie nepritampa bendrojo ugdymo mokyklose? Dažna mokykla tokio nestandartinio mokinio nenori, bet, kaip sakoma, „sukandusi dantis“ jo nepaleidžia dėl materialios naudos – mokinio krepšelio. Vis tik nepageidaujamasis įprastinėje mokykloje kenčia patyčias dėl savo nemokslumo, blogos atminties, nustatytų reikalavimų nevykdymo, o savo vidinį nepasitenkinimą, kad jis kitoks, išreiškia aikštingu elgesiu. Kur tokiam dėtis? Jaunimo mokykla – viena iš tų vietų, kur galima jaustis ramiau, esant tarp panašių, tarp savų. Tokioje mokykloje yra didesnės galimybės mažesnėje mokinių grupėje gauti individualų mokymą ir bendravimą. Jeigu ne mokinio krepšelio galia, tai nemokslių ir nemotyvuotų mokytis mokinių, laukiančių prie Suaugusiųjų ir jaunimo mokyklos durų būtų nepalyginamai daugiau. Ir dar. Jeigu Lietuvoje bus ryžtasi kelti mokinių išprusimo, mokslumo kartelę, tai nemotyvuotą jaunimą priglaudžiančių mokyklų poreikis išaugs. Ką darysim, jeigu savosios neteksime? Naują statyti ir kurti būtų labai brangus malonumas.

                      Jau minėtame miesto savivaldybės Tarybos sprendimo projekte teigiama, kad siekiama racionaliai panaudoti savivaldybės lėšas ir materialųjį turtą. Tai – tikslas. O kaip iš tikro? Jeigu Suaugusiųjų ir jaunimo mokykla būtų perkelta, sujungta ir integruota su Profesinio rengimo centru, tai 20 metų kauptas, gausintas ir puoselėtas brangus mokyklos turtas bus išblaškytas, o gal ir „prichvatizuotas“. Dabartinė Suaugusiųjų ir jaunimo mokykla turi viską sėkmingam darbui, gerą įdirbį. Kol kas šiai mokyklai nereikia jokių investicijų. Ji prisitaikiusi darbui ir su suaugusiais, ir su jaunimu. Ar galima dėti lygybės ženklą tarp neaiškaus, spėjamo miesto biudžeto papildymo, pardavus mokyklos patalpas ir sėkmingai dirbančios įstaigos panaikinimo? Ar tai atitinka švietimo reikalais besidominčios miesto bendruomenės interesus? Ar parduotas pastatas netaps antru Putinų mikrorajone  „Žiogeliu“, kuris šiandien yra apleista nenaudojama ir priežiūros reikalaujanti griuvena? Negi mums reikia daugiau žiogelių? Negi pastato pardavimas iš tikro išspręstų kažkokį labai svarbų miesto strateginį reikalą? Aukodami vertybę – gerai sutvarkytą mokyklą,- mainais turėtume sulaukti ypatingos grąžos.

                      Vis tik tokio tipo savarankiška mokykla būtina dėl savo išskirtinės perspektyvos, dėl aktualumo miesto visuomenei: tiek jauniems, tiek suaugusiems. Vietoje to, kad pasidžiaugtume, turėdami Lietuvoje gerai sutvarkytą, normaliai funkcijonuojančią mokyklą, ją perkeliame į neįprastas sąlygas, o iš tikro naikiname.

                      Ši mokykla šalia kitų miesto mokyklų turi savo išskirtinių privalumų. Štai jie:

  1. Turi pakankamą finansavimą ugdymo reikmėms.
  2. Priima ir priglaudžia atstumtuosius mokinius, svariai prisideda prie visuotinio Švietimo įstatymo vykdymo.
  3. Moko suaugusius, siekiančius įgyti pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą.
  4. Suaugusiems  (jų yra apie 250) sudaro geras sąlygas pasinaudoti neformaliuoju švietimu.
  5. Turi geriausią mokyklos patalpų užpildomumą.

Todėl po švietimo tobulinimo ir pertvarkos vėliava griauti, kas pasiteisina, būtų neišmintinga.

Kai matai sunerimusius, susijaudinusius, jautriai pergyvenančius dėl neaiškios ateities žmones, norom nenorom pasijunti tarsi artėjant kažkokiai katastrofai ar grėsmingam įvykiui. Tai panašu į Alytų išgarsinusį gaisro įvaizdį. Šiuo atveju dega žmonių viltys dirbti ir mokytis, išsaugoti rūpestingai puoselėtą mokyklos turtą, įgytą miesto mokesčių mokėtojų lėšomis. Kaip galėjo nebūti to tikrojo padangų gaisro, taip gali nebūti ir mokyklą deginančių sąlygų. Kad taip neatsitiktų, kreipiu savo viltingą žvilgsnį į mūsų mieste gerbiamą merą Nerijų Cesiulį. Kas jau kas, bet šis žmogus, pagarsėjęs visoje šalyje, žino, kaip gesinti ne šiaip sau, o didelius gaisrus. Todėl tikimės, kad švietimo namuose ne tik neįsiliepsnos pražūtingas gaisras, bet bus surastas geriausias sprendimas, kad gaisras nekiltų.

Sunku pasakyti, koks galutinis sprendimas dėl švietimo tinklo pertvarkos bus patvirtintas miesto savivaldybės Taryboje. Tačiau norisi tikėti, kad geranoriški miesto administracijos vadovai ir tarybos nariai tikrai atsakingai ir išmintingai svarstys ir priims geriausius sprendimus miesto gyventojų gerovei.

Vytautas Mockevičius, Alytaus miesto garbės pilietis


traffix.lt