Deklaruojamas teisingas siekis ir būtinumas išsaugoti Punios šilą ir jo vertybes. Akivaizdu, kad papildomų apsaugos priemonių labai reikia. Tačiau aktyviai kviečiančios ginti šilą iniciatorių grupės vienintelis tikrasis tikslas – gamtinis rezervatas visame unikalaus šilo plote. Gyvo ir žaliuojančio miško įvaizdis keičiamas į pūvančios, griūvančios negyvosios medienos kupinos teritorijos idiliją.
„Žaviuosi Punios šile išlikusiais senaisiais ąžuolais, dangų siekiančiomis išlakiomis pušimis, įspūdingomis unikalių gražuolių eglių skaromis genetiniuose medynuose. Didžiuojuosi, kad netoliese esančiame šile yra tiek daug retų augalų ir gyvių rūšių, įdomių gamtos ir istorijos paveldo objektų. Kai šilui buvo suteiktas ekosistemų apsaugos miško statusas, uždrausti plynieji kirtimai, griežtai apribotas transporto judėjimas, iki 457 ha išplėstas gamtinio rezervato plotas, sutvarkyta ąžuolų alėja ir partizanų memorialas, tada pasidžiaugiau, kad dar yra garbingų valdžios ir mokslo žmonių, suprantančių kokias unikalias vertybes turime ir kaip svarbu jas branginti. Tačiau visai priešingos, didelio nerimo mintys ir labai slogios nuojautos užplūdo pastaraisiais metais“, – sako pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkas dr. Kazimieras Sventickas, kurio manymu, kaip jaukas naudojamas labai viliojantis pažadas – atseit, tik rezervate susiformuos sengirė. Nuostabiai atrodo nuotraukose populiarinami profesionaliai parinkti senų medžių ir ilgaamžio miško vaizdai. Tokių neliečiamų plotų neabejotinai reikia ne tik akims paganyti, bet ir retoms rūšims tarpti bei moksliniams gamtos tyrimams vykdyti. Tačiau ar realu, kad perlinė košė būtų iš vienų „perlų“, o rezervate visas Punios šilas taptų vaizdinga sengire.
Yra Punios šile išlikusių labai vaizdingų plotelių, tačiau jų nedaugėja esamame rezervate. Atvirkščiai. Einant pora kilometrų keliu per jau kelis dešimtmečius esamą šilo gamtinį rezervatą, „vaizdelis“ nekoks. Matome dominuojančius aukštus lazdynų krūmynus, vertingesnių medžių atsikūrimo procesas apmiręs, boluoja daug kinivarpų nugraužtų dar tebestyrančių ir jau nugriuvusių eglių kamienų. Tačiau greitai šiuo keliu nebeįeisime ir nematysime kas ten formuojasi, čia jau ruošiamas draudžiamasis užtvaras. 2019 metais buvo rasta lėšų ir sutvarkytas aplinkinis kelias į Panemunėje esančią turistinę sodybą, o kelias per rezervato teritoriją paprastiems mirtingiesiems bus uždarytas.
Lenkijos mokslininkų tyrimai, įrodo, kad Belovežo girioje absoliuti dauguma retųjų rūšių geriau išsisaugojo ir dauginosi ne rezervatuose, o draustiniuose. Botaninis-zoologinis draustinis jau daug metų apima didžiąją Punios šilo ploto dalį. Toks statusas leidžia vykdyti tinkamą Europinės svarbos buveinių apsaugą ir sengirės plotų plėtrą, leidžia ir racionalų šilo atvirumą žmonių lankymuisi. Aplinkos ministro nurodymu situaciją šile 2019 metų spalio mėnesį įvertinę specialistai nurodė, kokių konkrečių papildomų darbų ir priemonių reikia atskirų buveinių bei jose esančių skirtingų vertybių tinkamai apsaugai, pateikė pasiūlymus negyvosios medienos pakankamumui užtikrinti. Buveinių ir genetinių medynų apsaugos tvarkomosios ir ugdomosios priemonės būtinos, o palikus tik likimo valiai rezervate jos gali ir nunykti.
Tačiau viešumoje vėl kaitinamos aistros. Sąmoningai nutylima, kad rezervatuose yra draudžiamos visos sanitarinės apsaugos priemonės ir slepiamos dėl to kylančios grėsmės. Štai, vien tik pristabdžius kovos su pavojingais medžių kenkėjais priemones, per 2018-2019 metus kinivarpos Punios šile jau sunaikino 15 proc. šilo eglių, užpuolė pušis ir persimetė į gretimus miškus. Ar apskritai šilą galėsime vadinti šilu, jeigu jame nebeliks kinivarpų nusiaubtų eglių ir pušų? Pagrįstai baiminamasi, ar išliks rezervate unikalūs pušų ir eglių genetiniai medynai.
Kodėl nepakanka esamo gamtinio rezervato ir kertinių miško buveinių, sudarančių trečdalį (917 ha) šilo ploto? Palikus tik gamtos ir kenkėjų valiai, kiek ir kokių medžių išliks arba neišliks, kiek bus arba gal visai nebus svajojamos gražios sengirės po 20, 50 ar 100 metų? Kokias emisijas skleistų į aplinką visame šile palikta supūti medienos masė ir ar tai nebūtų dar vienas negatyvus faktorius klimato kaitai? Kokį poveikį dideliame plote medžių puvėsių prisotinta ekosistema darytų šilo aplinkiniams ir Alytaus bei Birštono miestų gyventojams? Atsakymų į šiuos esminius klausimus gamtinio rezervato iniciatoriai neturi.
Punios šilas yra ypatingos vertės ir svarbos, reprezentacinis valstybės turtas. Kodėl siekiama modeliuoti jo ateitį klaidinant visuomenę emocinėmis, nepagrįstomis nuostatomis, o gal ir interesais? Palikti visą šilą rezervate likimo valiai būtų nusikaltimas.
Skubiai reikalingas pagrįstas, kompleksinis viso šilo ir atskirų buveinių bei kitų vertybių apsaugos projektas, griežtas vykdomų būtinųjų aplinkosauginių priemonių monitoringas. Reikalausime, kas Punios šilo Europinės svarbos buveinėse, pušies ir eglės genetiniuose medynuose, paveldo objektuose būtų taikomos mokslininkų rekomenduotos tvarkomosios priemonės, būtų užtikrintas esamų ir naujai besiformuojančių sengirių plotelių neliečiamumas, taikoma tinkama apsauga nuo pavojingų medžių kenkėjų. Norime, kad šilas taptų racionaliai atviras visiems žmonėms, būtų paisoma šilo apsauginėje zonoje gyvenančių žmonių teisėtų interesų.
Pilietinės iniciatyvos draugijos „Mūsų Dzūkija“ pirmininkas dr. Kazimieras Sventickas
Susijęstraipsniai
