Alytaus miesto kūno kultūros ir sporto taryba išplatino atvirą laišką sporto klubų vadovams, sporto organizatoriams. Jame teiraujamasi, ar tarybai toliau verta organizuoti jos sumanytą kasmetinį sporto senjorų pagerbimo vakarą.
Išties, į akis krito daug įvardintų pavardžių, tačiau padėkų atsiimti neatėjusių buvusių sportininkų, kai kuriais atvejais – kone komandų.
Visgi, atėjusieji liko dėkingi, o kodėl kiti neatėjo?
Priežasčių ieškoti nereikia toli.
Pirma, apdovanojimai prasidėjo tą pačią valandą ir tą pačią minutę, kaip ir pagrindinės Alytaus Kalėdų eglės įžiebimas. Kai buvę sporto senjorai jau augina ne vaikus, o anūkus, toks vakarėlio „dubliavimas“ su pačia populiariausia miesto švente, pasirodo, buvo per drąsus.
Antra, apdovanojimai buvo rengti netradicinėje aplinkoje. Ne teatre, kaip anksčiau, o sporto ir rekreacijos centre (SRC), čia šokių studijos „Alemana“ repeticijoms naudojamoje veidrožių salėje, tiesa, tą vakarą pritaikytoje atsisėsti.
Trečia, jeigu šokių salė senjorų metų sambūriui ir būtų labiausiai geidžiama vieta, ji yra III aukšte. Čia užlipo alytiškis paralimpietis Algirdas Tatulis ir už jį vyresni sporto senjorai, tačiau, deja, jau ne visi palaiko tokią formą, kad drąsiai jaustųsi įeidami į susitikimą ne pirmame aukšte ir pastate, kur lifto nėra.
Ketvirta, metų renginys buvo dedikuotas Alytaus sporto mokyklai ir jos 65-mečiui, tačiau šią svarbią datą priminė ne senjorams, o tik SRC treneriams dalijami proginiai medaliai ir sienelė su švelniai tariant keistoku užrašu „Organizuotam Alytaus sportui – 65”, dabartiniu centro ženklu, tačiau be jokio sporto mokyklos pavadinimo minėjimo…
Nesunku atspėti, kiek renginys būtų sutraukęs, jeigu būtų vykęs kad ir metų metus nerenovuotoje, tačiau istorinėje sporto „mekoje“ Anzelmo Matučio gatvėje, kur bent kažkiek paderinus dienos scenarijų, visi būtų galėję ir miesto eglutę įžiebti, ir sporto istorijai nusilenkti. Dėl to būtų nenuliūdęs ir Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis, kuris, vos taręs sveikinimą sporto senjorų vakare, turėjo skubėti į eglutės šventę Rotušės aikštėje.
Penkta, pagalvokim. gal popierinės padėkos net ir senjorams – jau praeities, ne XXI amžiaus akcentas? O vietoje kalno padėkų gal būtų galima nusipelnusiems įteikti ką nors vertingiau? Ar miesto savivaldybės, jai priklausančio SRC bei galbūt rėmėjų biudžetas būtų nukentėjęs, jeigu svariausių sukakčių sulaukusiems senjorams būtų įteikti tokie patys ar panašūs proginiai medaliai, kaip tekę nusipelnusiems SRC treneriams? Pvz., net be savivaldybės (t. y. ir mūsų, mokesčių mokėtojų) lėšų, parėmus miesto sporto mecenatui Nauriui Baranauskui, proginių medalių 2015 m. pakako ne tik Lietuvos futbolo aukso 40-metį šventusiems Alytaus „Dainavos” futbolininkams, tačiau ir kitiems renginio svečiams.
Iš atviro Alytaus kūno kultūros ir sporto tarybos laiško dėl senjorų apdovanojimų (kalba – netaisyta):
… Miesto sporto taryba ir miesto savivaldybės administracija įdėjo nemažai pastangų, kad tradicinė sporto veteranų sueiga vyktų šventiškoje aplinkoje. Sporto veteranams miesto Jaunimo centro atlikėjai parengė prasmingą programą, miesto meras N. Cesiulis pasveikino už pasiekimus sporto arenose, švenčiantiems jubiliejus skyrė padėkas, buvo surengta vakaronė. Gaila, kad didesnė dalis liko neįteikta, „pasižymėjo“ tinklininkai, kai net 15 mero padėkų nebuvo įteikta jubiliatams, nors sporto šakų kuratoriai, pateikė išankstinius sąrašus. Galima sugalvoti aibę priežasčių, bet matosi jubiliatai nebuvo savalaikiai ar išvis nebuvo informuoti. Tokia nemaloni situacija verčia mus organizatorius susimąstyti. Kodėl mes negerbiame savo kolegų? Ar tikslinga vykdyti kasmetines veteranų sueigas? Gal jas tikslinga vykdyt kas du, tris metus ir vykdyti mažesnio formato, kai jau gauname išankstinę informaciją apie dalyvaujančius renginyje…