„Saugomų teritorijų sistemoje dirbu eilę metų, tačiau tokios intensyvios miškininkystės dar nesu matęs. Štai Dzūkijos nacionaliniame parke – didžiausioje saugomoje teritorijoje – pakeliui į Čepkelių gamtinį rezervatą suguldytos miško rietuvės tikrai nedžiugina lankytojų akių, ką jau kalbėti apie saugomas rūšis“, – patvirtino Lietuvos ornitologų atstovas dr. Eugenijus Drobelis, pristatęs pirmuosius vanaginių šeimos paukščio juodojo peslio (Milvus migrans) nacionalinės inventorizacijos rezultatus.
Lietuvoje retų ir Europos Sąjungos mastu saugomų rūšių inventorizacijos rezultatai pristatyti Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre.
Dėl miškų ūkio veiklos ir turizmo užimtų vandens pakrančių, stebimi gana prasti rezultatai.
Dzūkijos gamtininkui E. Drobeliui antrina ornitologas Marius Karlonas, pristatęs pempių (Vanellus vanellus) ir kurapkų (Perdix perdix) populiacijų tyrimų rezultatus. Šių, kadaise Lietuvoje įprastų buvusių paukščių, situacija sparčiai blogėja.
Lietuvos kurapkų populiacija 1999 m. buvo vertinama 10-20 tūkstančių porų, o 2012 m. priskaičiuota vos 4-7 tūkstančiai. Pempių 1999 m. buvo fiksuota 18-20 tūkstančių porų, 2013 m. skaičius sumažėjęs jau iki 12-15 tūkstančių.
M. Karlonas aiškina, kad šių paukščių rūšių nykimo priežastis – intensyvus žemės ūkis. Šlapių pievų sausinimas, pesticidų naudojimas, pievų suarimas ar apleidimas stumia šias rūšis iš mūsų šalies. Klimato kaitos nulemti oro sąlygų svyravimai kelia grėsmę ir tilvikinių paukščių populiacijoms.
Stebėjimai rodo gaiduko (Calidris pugnax), paprastojo griciuko (Limosa limosa), didžiosios kuolingos (Numenius arquata) spartų populiacijų mažėjimą. Pastarųjų priskaičiuojama vos kelios likusios poros.
Juodkrūčio bėgiko (Calidris alpina schinzii) pirmųjų tyrinėjimų metu iš vis nepavyko aptikti, nors ir dėta daug pastangų. Prastą situaciją kol kas atspindi ir vandens paukščių stebėjimai. Dėl sparčiai blogėjančios buveinių būklės retėja rudagalvės anties (Aythya ferina) ir dryžgalvės kryklės (Spatula querquedula) populiacijos.
Eurazinė cyplė (Mareca penelope) yra paplitimo arealo pakraštyje, tad, panašu, kad dėl šios priežasties rūšis šalyje natūraliai yra reta, o dėl klimato pokyčių arealas gali pasitraukti toliau į šiaurę nuo Lietuvos. Pirmi stebėjimų duomenys apie tulžį (Alcedo atthis) rodo, kad rūšies populiacija nėra tokioje blogoje būklėje, kaip atrodė iš pradžių. Tačiau ir šiai rūšiai grėsmę kelia klimato kaita, trikdymas. Nyksta ir aukštapelkių pamiškėse burbuliuojantys tetervinai (Lyrurus tetrix tetrix), senųjų girių gyventojas – juodasis gandras (Ciconia nigra).
Pristatyta ir šiais metais dalyje Lietuvos atliktos Europos bendrijoje svarbos šikšnosparnių (Branto pelėausio (Myotis brandtii), mažojo nakvišos (Nyctalus leisleri), šikšniuko mažylio (Pipistrellus pygmaeus)) inventorizacijos rezultatai, kurie, pasak eksperto Remigijaus Karpuškos, kol kas neatspindi visos Lietuvos tendencijų, todėl būtina tęsti stebėjimus, analizuoti specialiu detektoriumi užfiksuotus įrašus, o vėliau bus galima spręsti ir apie apsaugos tikslų nustatymą bei būtinų apsaugos priemonių parinkimą.
Tikimasi, kad kelis metus vyksianti inventorizacija padės atsakyti į svarbius klausimus dėl sunkiai aptinkamų itin retų augalų ir gyvūnų būklės ir gausos šalyje.
Ataskaitoje aptartų tilvikinių paukščių rūšių (paprastojo griciuko, pempės, didžiosios kuolingos), taip pat tetervino populiacijos jau kelis dešimtmečius stebimos bene vienintelė vieta Lietuvoje – Žuvinto biosferos rezervate. Jo direkcijos vadovas Arūnas Pranaitis pritaria, kad rezultatai nėra džiuginantys. Skirtumas tik tas, jog Žuvinte aiškiai matoma, kad didysis populiacijų nykimas prasidėjo gerokai anksčiau, nei dabar vertintas laikotarpis, kurį pateikė šioje ataskaitoje.
„Man atrodo, kad ataskaitoje nepakankamai įvertinti kažkada pačių įprasčiausių pievų paukščių – pievinių kalviukų, geltonųjų kielių arba arimuose perinčių dirvinių vieversių nykimo tempai“, – Alytausgidas.lt naujienų portalui patvirtino rezervato vadovas.
Dzūkijos gamtininko A. Pranaičio teigimu, pusiau natūraliame kraštovaizdyje – pievose, atvirose pelkėse, aptinkamas tik apgailėtinas likutis prieš pusę šimto metų buvusios paukščių gausos.
Pavyzdžiui, Žuvinte perinčių didžiųjų kuolingų jau nebėra nuo maždaug 1990-ųjų metų, prieš porą metų buvo nustoję perėti griciukai, dabar vėl peri, bet tik dėl mūsų atkurtų šienaujamų pelkių. O gal jūs matėte kur pempę, perinčią kelis kartus per metus nupjaunamoje pievoje ar nupurkštuose laukuose, kur nerasi jokio išlikusio slieko ar kitokio bestuburio maitinimuisi?
Pasak rezervato vadovo, džiugių naujienų – nedaug, bet yra. Skirtingai nei pievų ir pelkių paukščiai, Žuvinto ežero rudagalvės antys ar dryžgalvės kryklės yra geresnėje situacijoje, nei buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų. Tačiau, pasak rezervato direkcijos vadovo, reiktų įvertinti sąlygas, kodėl taip yra: Žuvinto ežere užtikrinta invazinio žvėrelio – kanadinės audinės kontrolė, imamasi priemonių pertelkinės augmenijos šalinimui, sumažėjo ir ežero tarša. Rudagalvės antys, pvz.: 2000 metais, ko gero, visiškai neperėjo, o dabar jų Žuvinte peri kelios dešimtys.
Kad paukščių populiacijos Dzūkijoje ir kitose šalies vietose sparčiai mažėja, patvirtina ir projekto „Naturalit“ dalyviai – įvairių specialistų išvados išties kelia nerimą, mat šalyje sparčiai nyksta ne tik retųjų, tačiau įprastųjų paukščių populiacijos.
ATNAUJINTA
Kaip mūsų portalą informavo Metelių regioninio parko direkcijos vyriausioji ekologė) Inga Čitavičienė, šiais metais parke buvo vykdyta rudagalvių ančių ir juodojo peslio inventorizacija. Pagal žinomus duomenis, šių rūšių populiacija – stabili. Specialistė pastebi, kad klimato kaitos nulemti oro sąlygų svyravimai kelia grėsmę ne tik tilvikinių paukščių, tačiau ir balinių vėžlių bei varliagyvių populiacijoms.
