„Jeigu pyrmas sniegas ilgai laikos an medzių, ateinancys metai (vasara) bus sunkūs…“, „… Naujų metų dzienų šviecia saulė, tai neša žmonėm sveikatų, jai apniukus – ligas ir nelaimes”, „Jeigu pyrmų Šv. Velykų dzienų ainanc procesijai aplink bažnyčių puca vėjas, tai iki Šv. Petro (birželio 29 d.) bus nepastovus oras”…
Tai – tik kelios ištraukos iš „Tep spėdavo mūs dziedai…” skyrelio leidinyje „Dzūkų kalendorus“. 2020 metams skirtą kalendorių Alytaus kraštotyros muziejuje pristatė jo sudarytojas Juozas Žitkauskas, leidinio viršelio (Santaikos, Alytaus r.) ir visų mėnesių nuotraukų fotografas Vytautas V. Stanionis. Pastarasis priminė, kad žmones prie jų bažnyčių Dzūkijoje įamžino paskutiniais praėjusio tūkstantmečio metais. Miroslave (Alytaus r.), kad tinkamai nufotografuotų gyventojus, prireikė ir gaisrininkų kopėčių.
„Dabar fotografuoju akimis“, – apie nūdienos santykį su fotografija šmaikštavo Vytautas V. Stanionis, manąs, kad šiais laikais taip sureikšminti grupinę fotografiją, įsiamžinimą nuotraukoje būtų sunku.
„Norėjau įdėt ir Seinus, bet kai Vytautas padarė savo fotoarchyvų inventorizaciją, surado ir atrinko visas kalendoriui reikiamas nuotraukas, jiems vietos neliko“, – pasakojo J. Žitkauskas, lenkiškąją Dzūkiją ketinantis parodyti ateities kalendoriuose.
Kodėl kalendorius „tik“ dzūkų? Į šį klausimą iš Dzūkijos kilęs sudarytojas atsakė pasiteiravimu „o kodėl turėčiau rūpintis visa Lietuva?“ ir pasidalino nuoširdžiu abeju, ar tokį ir kitiems Lietuvos regionams jis sukurtų, išjaustų.
Tiek J. Žitkauską, tiek V. V. Stanionį džiugina, kad žmonės kalendoriuje randa ne tik „dziedų“ spėjimus, redaktorės Astos Leskauskaitės surinktas dzūkiškas šnektas, trumpas miestelių istorijas, Nijolės Marcinkevičienės parengtus naudingų laukinių augalų aprašymus su Mindaugo Lapelės nuotraukomis, tačiau ir pačius save.
Nors nuotraukos prie bažnyčių buvo paveiksluotos prieš 20 metų, „Dzūkų kalendoruje“, skirtame 2020 m., save, artimuosius jau surado ir dar atras ne tik minėto Miroslavo (Slabados) ar Santaikos, tačiau ir Alytaus rajono Alovės (Baltos ir Raudonos) ir Nemunaicio, Babriškių (Varėnos r.), Daugų (Alytaus r.), Dusmenų (Trakų r.), Sairijų (Lazdijų r.), Pivašūnų (Alytaus r.), Krikštonių (Lazdijų r.), Ryliškių (Alytaus r.), Metelių (Lazdijų r.) gyventojai, yra kalendoriuj ir Akmuoj (Varėnos r.) su medine bažnytėle bei varpine, subudavota iš sienojų, dar akmuoj prieg kaimo, jam pavadinimų davis.
Naujausias kalendorius talpina mūsų kraštą nuo Alovės, apie kurią pasakojama sausį, o ateityje sieks dar toliau. Pasak kalendoriaus sudarytojo, Dzūkija su Punsku, Seinais iki Tverečiaus – tokia didelė, kad „ją visą apimtum, neužtenka vien rankų, reikia ir sparnų…".
„Dzūkų kalendorų“ nuo sausio iki gruodzio, nuo paldzienyko iki pat nedėlios sudėliojo dizaineris Rokas Gelažius, spausdino „Petro ofsetas“, išleido J. Žitkausko suburti „Vilniaus dzūkuliai“, išlaisc pamačino „Politeca“ ir „Dzūkijos mediena“. Visų jų dėka kalendoriuje randame ir mūsų būdą, kuris, pasirodo, yra nuo nedėlios dzienos, kurion gimis:
paldzienyki – ultojus,
utarniki – štukorus,
saradon – priešgynius,
četvergan – merginų tankiai piršliai lankis, o bernas pats tankiai piršliuosna važiuos,
pėtnyčion – skūpus,
subaton – darbštus,
nedėlion – strainas…