Mėnuo, kai Alytuje prasidėjo gaisras, jo liepsnos – užgesintos, smogas – išsisklaidęs, tačiau institucijoms stumdanbtis viena nuo kitos, pabaigos tarsi ir nematyti. Apie tai atvirai facebook'e savo parašė miesto meras Nerijus Cesiulis, gaisro padarinių likvidavimo Dzūkijos sostinėje klausimu, kuriuo jis iki šiol tylėti negalėjo ir nemokėjo, pažadėjęs kelių savaičių „tylos įžadus“…
Nei daug, nei mažai – mėnesis po gaisro. Atvažiavo per dvidešimt mokslininkų, aplinkosaugininkų, vandens valymo ekspertų. Čia – ne varžybos, bet protingų galvų tikrai nebus per daug.
Būkim biedni, bet teisingi – laiko viską sudėlioti į lentynas buvo daugiau nei pakankamai. Galvojau, kad jau pažers konstruktyvių idėjų, kaip tą juodą užterštą vandenį išvalyti. Juk to ir susirinkom.
Pasirodo, mano naivumo šitas sunkus mėnuo neužmušė. Atvažiavo protai ir visi turi daugiau klausimų nei atsakymų. Vienų duomenys tokie, kad apskritai nėra ką daryti. Kitų duomenys tokie, kad daryti yra net labai ką.
Skirtingi žmonės iš skirtingų institucijų, skirtingai ėmė mėginius iš skirtingų vietų, skirtingu laiku, skirtingu būdu tyrė, tai ir rezultatai skiriasi. Tai, po galais, kuo tikėti?
Sprendimas toks, kokio ir reikėjo tikėtis tokioje pekloje – laukiam dar 14 dienų. Iš naujo ims mėginius ir darys tyrimus keliose laboratorijose, kad gautume objektyvius rezultatus. O tik po gautų tyrimų bus galvojama, ką su tuo vandeniu daryti.
Dievaži, teisybė turi būti. Bet to vandens kvapas net gerklę graužia. Jei jis nepavojingas ir ten nieko tokio nėra, visiems kurie taip mano, siūlau juo numalšinti troškulį. Skanaus.
P.S. Tikiuosi, kad bent 14 dienų apie gaisrą daugiau nerašysiu, nes jau ir pačiam atsibodo, bet informuoti Jus privalau.