Ypatingų sukaktuvių sulaukė kompozitoriai Feliksas Romualdas Bajoras ir Alvydas Jegelevičius.
Kompozitoriui Feliksui Romualdui Bajorui sukako 85-eri. F. R. Bajoras – garbingiausių Lietuvos Valstybinės bei Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas. Taip pat šis kompozitorius pelnė daugelį atskirų apdovanojimų už skirtingų žanrų kūrinius (už muziką dramos spektakliams ir kt.). Tačiau sovietmečiu mūsų autoriams nebuvo leidžiama prisistatyti užsienyje, didžiausių pastangų ir apsukrumo dėka išsiverždavo pavieniai kūriniai. Net Lenkijos kolegos, jausdami pareigą padėti lietuvių muzikams, turėdavo griebtis įvairiausių gudrybių jiems pasikviesti. Menininkų žeminimą sovietų režimo laikais taip pat atskleidžia istorija, susijusi su F. R. Bajoro 3 veiksmų opera-baletu „Dievo avinėlis” (1982). Pagal Rimanto Šavelio to paties pavadinimo romaną parašytas veikalas kalba apie žmogaus vertybes, pasirinkimus ir savijautą įsitvirtinant sovietų valdžiai.
„Ar taip gali būti? Brolis brolį…” – pirmieji veikalo žodžiai… Nepaisant to, kad romanas buvo publikuotas, t.y. patvirtintas „Glavlito", pilnai pastatytos operos neišvydome. Iki šiol! O juk tai veikalas, vertas atstovauti mūsų nacionaliniam menui Nacionaliniame operos ir baleto teatre, rodant nuolatos, laikas nuo laiko atnaujinant pastatymą. Operos žanras apskritai laikomas aukščiausia tautos kūrybinių jėgų išraiška, kadangi sutelkia pagrindines meno šakas: literatūrinį šaltinį, iš jo kilusį savarankišką kūrinį – libretą, keletą dailės sričių (scenografija, kostiumai), draminę vaidybą. Grandiozinėje F. R. Bajoro operoje lygia greta dar sumanyta baleto ir pantomimos linija, ir ne fragmentinė, publikai prablaškyti, bet ištisinė. Jos paskirtis taip pat daugiabriaunė – vaizduoti gyvų ir žuvusiųjų personažų dvasias ir kt. Genialų teatro jausmą turintis kompozitorius numatė gausų ir prasmingą scenos reginį (antai veikalas baigiamas gaisro scena). Bet svarbiausia – labai gera, ypatingai paveiki muzika!
Niekšiškai pasibaigusius žygius operą-baletą pastatyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre aprašė pats kompozitorius unikalaus pobūdžio literatūriniu veikalu „Opera”, perpasakodamas visus svarstymus komisijose ir meno tarybose. Šis dramaturginis šedevras publikuotas „Krantuose” (1989, Nr. 5) ir monografinėje straipsnių rinktinėje „Feliksas Bajoras” (Vilnius, 2002; deja, sudarytoja nubraukė visų veikėjų pavardes). Neištvėręs patyčių, 1984 m. liepą F. R. Bajoras pabėgoį Niujorką (JAV). Kilus Sąjūdžiui grįžo į tėvynę, pargabendamas išgelbėtą Vytauto Bacevičiaus archyvą. Kitų išeivių kompozitorių kūrinių partitūras. Šios natos tapo pagrindu surengti išeivių muzikos festivalį „Sugrįžimas”, kurio sumanytojas ir pagrindinis organizatorius buvo F. R. Bajoras. Vienintelis toks festivalis istorijoje įvyko 1989 gegužę, jo metu nuskambėjo penki simfoninės ir kamerinės muzikos koncertai.
Veiklus idealizmas yra pamatinis F. R. Bajoro asmenybės bruožas. Idealizmas palaiko šio menininko dvasios gaivą. Amžinuoju gyvenimu neabejojantis, knygose ir videofilmuose ieškantis jo pavidalų kompozitorius sako, kad nejaučiant egzistencijos tęstinumo nėra prasmės nė vargti
čionai, žemėje. Tokiomis temomis F. R. Bajoras dalijasi su bičiuliais, jas skleidžia savo kūryba. Pavyzdžiai iš ilgo jo kūrinių sąrašo (visas sąrašas išvardija per 200 kūrinių) – oratorija „Varpo kėlimas” Jono Strielkūno eilėmis; tradicinių mišių – suaugusiųjų ir vaikų – muzika; religiniai kūriniai chorui („Paslaptis” JAV gyvenusio kun, Jono Gutausko eilėmis), solo balsui ir instrumentams („Pater noster” liturginiu tekstu); religiniai instrumentiniai opusai („Momenti sacri”).
Keletą kūrinių F. R. Bajoras parašė įkvėptas JAV gyvenusio libaniečio poeto mistiko Gibrano Kahlilo tekstų: „Aš buvau tarsi migla” balsui solo ir instrumentų ansambliui, „It Is” mišriam chorui a cappella, V simfonija solo balsui ir simfoniniam orkestrui. Įdomu, kad simfonijoje kartu panaudotos ir Biblijos mintys (tarp kitko, premjerą dainavo Asmik Grigorian). Sielos kelionę į kitus pasaulius simbolizuoja veikalai „Exodus” Nr, 1 ir Nr. 2 simfoniniam orkestrui, „Slenkstis” smuikui solo. Senųjų mitų dvasia transformuojama kūriniuose „Žodžiai ir magija” balsui ir trombonui (Dainiaus ž.), „Sideralis” fortepijonui, „Saulės takas” styginiams, žymiausiame šio kompozitoriaus kūrinyje „Sakmių siuita” balsui ir fortepijonui pagal lietuvių sakmes.
Opusu „Iš ten” styginių orkestrui prasidėjo F. R. Bajoro 85-erių metų sukakčiai skirtas autorinis koncertas, įvykęs Šv. Kotrynos bažnyčioje. Vakaras parengtas inicijavus Donatui Katkui, F. R. Bajoro muziką vertinančiam dar nuo tada, kai griežė altu Valstybiniame Vilniaus kvartete. Įkūręs Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą ir tapęs jo meno vadovu bei dirigentu, D. Katkus tęsė lietuvių muzikos sklaidos misiją. F. R. Bajoro jubiliejinio koncerto didžiąją dalį sudarė kūriniai, kuriuos orkestras jau turi įsodinęs į savo repertuarą, buvo atlikęs, o keletą ir įrašęs. Štai ir šį vakarą nufilmavo Lietuvos televizija. Tiesa, dabar koncertą dirigavo naujasis orkestro meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas. Pjesė „Iš ten” – sudėtingos dramaturgijos, filosofuojanti, kupina įvairių minčių lyg meditacija. Pasak rengėjų, girdėjome kūrinio premjerą, bet tai tik dalinė tiesa, nes šis opusas – kūrinio, skirto grafikui Vytautui Valiui atminti, versija. Apie tai kalba ir pats kompozitorius, o muzikos istorija žino ne vieną kūrinio redakcijos, versijos reikšmingą premjerą.
Tuoj po to šiame koncerte pirmą kartą nuskambėjo Intermezzo styginiams, sukurtas dar 1966-aisiais, inteligentiškai smagi pjesė. Grynu intelektu pasižymi dedikacija Juliui Juzeliūnui, akimirkos trukmės pjeselė iš variacijų ciklo, parašyto skirtingų autorių – J. Juzeliūno kompozicijos studentų – profesoriui pagerbti. Ypatingomis intencijomis išsiskiria veikalas „Ženklas” poeto Mindaugo Tomonio (1940–1975) eilėmis. Poetas buvo nukankintas sovietinių struktūrų, pakenkta ir jo šeimai. Muzika savomis priemonėmis perteikia siaubą, kentėjimą, amžinosios Tylos viziją. Kūrinys pradedamas šaižiu švilpuko garsu, polifoninė melodijų pynė skandina tarsi pelkė. Baigiamojoje padaloje pasirodąs sopranas sutaiko su lemtimi ir mintys švelniai prašvinta:„ateik pas mane/į amžiną Tylą/ilsėsimės smėlyje/vėjo upėje/kas tau sakė/kad žemėj tamsu/švies veidai/po velėna/ kai žvelgsim/į dangų” („Kvietimas”). Soprano partiją nuostabiai atliko Simona Liamo…
Kompaktinę plokštelę „Laukinės gėlės” išleido Alvydas Jegelevičius, vienas garsiausių lengvosios muzikos kompozitorių ir atlikėjų. 70-metį atšventusio A . Jegelevičiaus kūrybos kraitėje slypi įvairių žanrų populiariosios muzikos kūriniai. Labiausiai žinomos jo dainos „Baltas lino gyvenimas”, „Bėga vaikai per žalius rugius”, Stasio Povilaičio mėgta „Vakarų giedrumoj” (Elenos Merzginaitės ž.), „Eik, vaike, eik” (Jurgio Kunčino ž.), „Pirmosios gėlės” (Vytauto Petro Bložės ž.).
Tikriausiai daugelis prisimena A. Jegelevičiaus grupę „Gedimino vyrai”, traukusią jo perkurtas patriotines žygio dainas („Palinko liepa šalia kelio” ir pan.). Tačiau tenka apgailestauti, kad iš televizijos archyvo neiškeliamas sovietmečiu uždraustas poetinis-muzikinis Gražinos Aleksandravičiūtės režisuotas filmas „Žeme, nepalik mūsų” (1980), sukurtas pagal anksti mirusio legendinio poeto Arvydo Ambraso eiles. Filme jas skaito aktorius Petras Mendeika, savo dainas A. Ambraso tekstais dainuoja Alfredas Kukaitis, Gintarė Jautakaitė, A. Jegelevičius, epizoduose vaidina Ramūnas Abukevičius, M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokinių styginių ansamblis – šis nuostabus, unikalaus pobūdžio filmas mūsų laikais nėra praradęs grožio.
Nerimstantis A. Jegelevičius pastaraisiais metais sumanė publikuoti savo dainų plokšteles, grupuodamas pagal žodžių autorius. Pernai pasirodė plokštelė E. Mezginaitės eilėmis „Baltas lino gyvenimas”, šių metų spalį – kūriniai V. P. Bložės eilėmis. Rengiant plokštelių bukletų anotacijas, bendradarbiavo rašytoja Birutė Jonuškaitė, literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė. Pastaroji rašo: „Alvydas Jegelevičius, kompozitorius, tekstų kūrėjas, ansamblių vadovas V. P. Bložės poeziją yra pasirinkęs pagal artimumą, perpratęs jos prigimtinį dainingumą, dainingumo lietuviškumą, ataidintį iš senųjų liaudies dainų, iš sutartinių, giesmių ir maldų, iš priedainių, garsažodžių, iš savitų ritminių vingių. Iš garsinės, muzikinės minties pakartojimų. Ir tiesiog iš puikių fonetinių, akustinių sąskambių, išlygintų, tarsi dainavimui parengtų eilučių”.
Kas A. Jegelevičiaus dainose gražiausia?
Prasmingos, nesikartojančios, nuosekliai plėtojamos mintys, neprimityvios melodijos, spalvingi skambesiai, ir – sunkiai apibrėžiama nuotaika, sklendžianti tarp liūdesio ir linksmybės.
Pagal Ritos Nomicaitės straipsnį
JAV lietuvių laikraščio „Draugas“
šeštadienio priede „Kultūra“
Feliksas Romualdas Bajoras – kompozitorius. 1934 m. spalio 7 d. gimė Alytuje.
Alvydas Jegelevičius – kompozitorius, atlikėjas, rašytojas. 1949 m. spalio 3 d. gimė Alytuje.