Viskas turi savo istoriją… Niekada nebūna per vėlu susiburti draugėn… Tokia diena buvo Alytaus Dzūkijos mokykloje. Čia vyko kartų susitikimas, kada prieš akis iškilo mokyklos vadovų, mokytojų, mokinių veidai, jiems ir jų pasakyti žodžiai, jausmų ir minčių nuotrupos.
Iš atminties išplaukė ir seniau, prieš metus ar daugel metų įvykę pokalbiai, vaikiškos išdaigos, pamokos. Kad ir kaip toli nuėjome, Alytaus Dzūkijos mokyklos įkūrimo 100-metį sutikome drauge.
Prieš šventinę pamoką visi svečiai būriavosi mokyklos erdvėse, fotografavosi ant raudono kilimo prie mokyklos fotosienelės, domėjosi paruoštais stendais „Alytaus 1-oji vidurinė mokykla“ ir „Kaip mes keičiamės“, džiaugėsi mokinių simbolinėmis dovanėlėmis, aplankė mokyklos muziejų.
Šnekučiuodamiesi prie arbatos nejučia akimis gaudė pažįstamus veidus. Ak, tas atpažinimo džiaugsmas… „Žiūrėk, ten mūsų išvaikščioti koridoriai, mano, tavo ir mūsų klasė. Ak, ir mūsų mokykla…“, kartojo žodžius „mano“, „mūsų“.
Mokiniai ir mokytojai buvo kviečiami įsigyti dar dažais kvepiantį mokyklos jubiliejinį albumą „Žmonės, kuriantys mokyklą ir Lietuvą“. Juk taip svarbu, kad visa, kas brangiausia, būtų išsaugota ir perduota kitoms kartoms. Didžiuojamės mokyklos talentais, džiaugiamės nuoširdžiu žmogumi, gerais darbais, puošiančiais mokyklos istorijos puslapius.
Varpelio skambesys pakvietė į šventinę pamoką, skirtą visiems: čia dirbusiems ir dirbantiems mokytojams bei buvusiems ir esantiems mokiniams, mokyklos svečiams.
Renginį pradėjo muzikos mokytoja Gintarė Vitko dabartinės mokinės Kamilės Vaidogaitės eilėraščio „Mano mokyklėlė“ žodžiais. Iškilminga kalba renginį tęsė Dzūkijos mokyklos direktorė Vilija Sušinskienė, kuri dėkojo visiems susirinkusiems, gražią šeštadienio dieną paskyrusiems šiltiems prisiminimams. Šiandienos žmonijai svarbu suvokti, kiek mes esame susiję ir priklausomi vieni nuo kitų. Direktorė skatino skleisti aplinkai vienybę, palaikymą, supratimą, atjautą ir atsakomybę.
Prasmingai nuskambėjo cituojami filosofo Leonido Donskio žodžiai: „Gyvenimas yra it fortepijonas, kuriuo mes pradedame išgauti autentišką garsą ir priartėjame prie jo skambesio gelmės tada, kai mūsų laikas pasaulyje baigiasi. Kas gi tas skambesys? Tai vertybės, kuriomis mes gyvename ir kurios vienintelės gali suteikti prasmę mūsų socialinei ir politinei egzistencijai – padorumas, lojalumas, ištikimybė savo šaliai ir draugams, sykiu savęs nesureikšminimas ir atpažinimas kituose žmonėse to, kas palieka viltį susikalbėti ir suprasti vieniems kitus“.
Dzūkijos mokykla visada pasižymėjo savo vertybiniu pamatu – humaniškumu, pagarba žmogui, mokslui, žinioms, šviesai, laisvei. Mokykla garsėjo asmenybėmis, kūrėjais, suteikusiais ne tik žinių, bet ir dvasios stiprybės. Pradedant pirmuoju mokyklos direktoriumi Kaziu Klimavičiumi, kuris kūrė mokyklą apleistose kareivinių patalpose, ir vėliau vadovavusiais mokyklai iškiliais pedagogais Vytautu Daraškevičiumi, Alvydu Gaveliu. Visi čia dirbę ir dirbantys pedagogai niekuomet neužmiršo svarbiausios mokyklos paskirties – ugdyti dorą ir daug žinantį žmogų.
Sveikinimo žodį tarti pakviestas matematikos mokytojo Antano Slušnio auklėtinis, Lietuvos karinis veikėjas, pulkininkas Arūnas Dudavičius. Labiausiai pulkininkas prisimena mokytojų Antano ir Onutės Slušnių tautinių šokių būrelį, puoselėjantį etnines tradicijas. O kalbą pulkininkas pabaigė nostalgiškais jaunystės dainos „Žiema žiema“ žodžiais.
Buvusio ilgamečio mokyklos direktoriaus V. Daraškevičiaus sūnus, 1964 metų mokyklos abiturientas, dabar žymus lietuvių fotografas Vytautas Daraškevičius taip pat pasveikino mokyklą su gražiu jubiliejumi ir toliau gaudė blykste šventinės kartų sueigos akimirkas.
Buvusi mokyklos mokinė, dabar muzikos mokytoja Rima Vaickelionytė-Zenevičienė ne tik prisiminė mokyklos chorą, vadovaujamą Česlovo Liesionio, bet viešai padėkojo mokytojams už dalykines ir gyvenimo pamokas, padeklamavo kažkada mokykloje išmoktą eilėraštį apie meilę. Mokytoja savo šiltus prisiminimus vainikavo daina „Mano senai mokyklai“.
Įvairių laidų abiturientai džiaugėsi, kad yra šios mokyklos dalis. Linkėjo gyvenimo džiaugsmo – neišblėstančių ir neišblunkančių prisiminimų. Sveikino seniau dirbusius mokytojus, bet esančius čia šiandien su mumis, o jei ne, tai mintimis besiglaudžiančius prie gražios bendruomenės, sujungtos nematomais praeities – dabarties – ateities ryšiais. Linkėjo mokyklos bendruomenę vesti meilės keliu, linkėjo, kad mokytojai su mokiniais kurtų ir skleistų grožį, kuris ne tik mokyklai, miestui, bet visai Lietuvai teiktų viltį ir džiaugsmą.
Šventę baigė mokyklos daina, kurią atliko muzikos mokytojos Rima Vaickelionytė-Zenevičienė ir G. Vitko. Visi sustoję kartu dainavo, lingavo ir tikriausiai mąstė, kokią žinią kiekvienas siunčia asmeniškai savo mokyklai. Šventės vedėjai linkėjo gražaus pasibuvimo čia – mūsų visų namuose… Dar daug buvo išsakyta gražių linkėjimų, sveikinimų…. Iš tiesų… nėra išeinančiųjų, nėra pasiliekančiųjų – yra tik rūpesčius perduodantys vieni kitiems…
Po šventinės pamokos laukė buvusių mokytojų, mokinių, dabar besimokančių, dirbančių, buvo galima pabendrauti ir vėl iš naujo pajusti tą nenutrūkusį visavertį pojūtį, pasigrožėti aplinka, iš naujo išgyventi tikrumo akimirkas…
Kai po šventės išgirstame tiek daug puikių atsiliepimų, nuoširdžių padėkų ir mielų pastebėjimų, tada tikriausiai ir patikime, kad buvo šilta nuo žmonių, dainų ir žodžių…
Lietuvių kalbos mokytoja Renata Dudzinskienė
Susijęstraipsniai
