100 metų (1919 m.) gyvuojanti Lietuvos esperantininkų sąjunga prominė apie Dzūkija susijusį, prieš 160 metų gimusį tarptautinės esperanto kalbos kūrėją Liudviką Lazarį Zamenhofą.
Bene garsiausias pasaulio litvakas L. L. Zamenhofas Europos kalbų pagrindu sukūrė tarptautinę esperanto kalbą. Manoma, kad kūrėjas vienas pirmųjų išpranašavo Europos sąjungą, nes jau tada savo kūriniuose rašė apie „Jungtines Europos valstijas“.
Šiuo metu priimta sakyti, jog „jei tavęs nėra internete, tavęs nėra apskritai“ – Liudviko Zamenhofo paminėjimų skaičius „Google“ paieškos sistemoje artėja prie 4 mln. kartų.
L. L. Zamenhofas atminimas yra įamžintas ir Dzūkijoje – Veisiejuose (Lazdijų r.) jam yra pastatyti du paminklai, pavadintos gatvės ne tik Veisiejuose, bet ir Kaune ir Vilniuje, o Kazlų Rūdoje viena gatvė yra pavadinta Esperanto vardu.
Įdomu, kad Kaune buvusi Pažeskaja gatvė, kurioje gyveno Zilbernikų šeima, nuo I pasaulinio karo turėjo Pažų gatvės vardą, nuo 1926 m. tapo L. Zamenhofo. Prie nacių valdžios ji buvo panaikinta ir ilgai vadinosi Alytaus gatve, tačiau paminėjus esperanto kalbos autoriaus gimimo metines 100-metį 1959-aisiais jau po metų atgavo L. Zamenhofo pavadinimą.
Esperanto kalbos kūrėjas buvo akių gydytoju kurio praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejuose, kur galutinai parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L. Zamenhofui pavyko 1887 metais, parėmus žmonos Klaros Zilbernik tėvui, žymiam Kauno gubernijos verslininkui, vienintelį gubernijoje muilo fabriką turėjusiam Aleksandrui. Jis finansavo ne tik knygos leidimą, tačiau ir visą pirminį šios kalbos populiarimą visame pasaulyje gerą dešimtmetį. „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“, – dukrai apie Liudviką yra sakęs tėvas, jos sukurtos kalbos sklaidos rėmėjas tėvas.
Po 1907 m. Kembridže vykusio 3-iojo pasaulinio esperantininkų kongreso Londono rotušėje vykusio priėmimo metu L. L. Zamenhofas pasakė kalbą apie patriotizmą, kurios metu ištarė šiuos žodžius: „Tu stovi dabar mano akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaimingoji Tėvyne, kurios aš niekuomet neužmiršiu, nors palikau Tave dar vaikas. Tu, kurią dažnai regiu sapnuose, Tu, kurios joks kitas kraštas man neatstos, Tu paliudyk, kas Tave labiau, karščiau ir nuoširdžiau myli: ar aš, idėjinis esperantininkas, ar tie asmenys, kurie trokšta, kad Tu priklausytum tik jiems“.
Kalbininkų teigimu, L. L. Zamenhofo gyvenimo kūrinys tarptautinė esperanto kalba yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja žmonės, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai, veikia radijo stotys, kuriama grožinė literatūra, kasmet organizuojama tūkstančiai įvairaus pobūdžio esperantininkų renginių ir kt.
Manoma, kad „daktaras, turintis viltį“ savo siekį įgyvendino – daugiau nei 100 pasaulio šalių keli milijonai žmonių kalba šia tarptautine kalba, tinkančia tiek poezijai, tiek mokslui, tiek filosofijai, tiek prekybai, tiek bendravimui, tiek kitiems žmonių poreikiams.
Kaip gimė naujos kalbos pavadinimas?
L. L. Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ („Daktaras, turintis viltį“), šie žodžiai ir tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė bet kokių autorystės teisių, mat siekė, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.
Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m. gruodžio 15 d. Balstogėje (dabar – Lenkija), tada dar buvusioje Rusijos imperijos sudėtyje, kur būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Ten kūrėjas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“ apie gyventojų bėdas dėl kalbų skirtumų. Liudvikas dar mokykloje ėmėsi kalbos mokslų ir minties sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas, ji turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.