Sekmadienį, vadinamą rudens lygės dieną Alytuje buvo minima Baltų vienybės diena. Šia proga Alytaus kraštotyros muziejus miestelėnus ir miesto svečius sušaukė į sąšauką „Mes – baltai“ prie Piliakalnio I Alytuje.
Ant piliakalnio ugnį įžiebė vaidila.
Klausėmės, kaip dainuoja „Šalavija“.
Nors sunkiai, bet įsidegė šiaudų skulptūros.
Paskutinįsyk originalias šiaudų skulptūras, tiesa, ne skirtas sudeginimui, o sukurtas pirmosios Alytaus roko operos „Žuviaganys“ premjeros scenovaizdžiui, čia buvome matę jau gana seniai, prieš 15 metų.
Šįkart šieno skulptūros buvo vienkartinės, liepsnojančios, Nemuno upės krante, stovyklos „Ženklai ir simboliai“ metu, specialiai sukurtos.
Baltų vienybės renginys tapo tikrai išskirtiniu, o šventę, matyt, turėtume vadinti Dzūkijos sostinės metų reginio vardu.
Tai buvo vienas iš retesnių atvejų, kai tam, kad surengti ypatingą įvykį, nereikėjo kviestinių garsenybių, samdomų artistų, atlikėjų ar daug lėšų.
Nuoširdų, jautrų, o kas šiais laikais ne mažiau svarbu – neįkyriai pateiktą, išjaustą vakarą – dovanojo miesto kraštotyrininkai su bendraminčiais, vietiniais senosios lietuvių praeities mylėtojais.