Jau
aštuntąjį sezoną rengiama laida „Derliaus kraitė” nesiskiria
su žurnaliste Aušra Tubiene. Nors pati žurnalistė augo mieste, šiandien
ji domisi sodo naujienomis ir visais kitais dalykais, susijusiais su
žemės gėrybėmis. „Tai mano svajonių darbas”, – sako Aušra
Tubienė. Nors televizija dar ne visi šios moters darbai. Namuose ji
dar ir dviejų sūnų – studento Liubarto ir moksleivio Lukrecijaus
– bei penkiametės dukrelės Auroros mama. Ekrane „Derliaus kraitę”
galite matyti per Alytaus regioninę TV šeštadienį ryte, 8 valandą,
ir kartojamą trečiadienį 15.45 val. Beje, laida „Derliaus kraitė”
rodoma per visas Lietuvos regionines televizijas.
„Derliaus
kraitėje” ne tik pristatomi to meto darbai sode, darže, gėlyne,
taip pat naujos įvairių augalų, vaismedžių, vaiskrūmių veislės,
įvairi žemės ūkio technika, cheminiai preparatai ir kt.
Savo
laidose žurnalistė Aušra Tubienė supažindina su netradicinių augalų
veislėmis ir priežiūra, atskleidžiami vaistažolių vartojimo privalumai,
naudojimas, atsargų ruošimas.
Ūkininkams
pristatomos juos dominančios naujovės: sodų, uogynų veisimas, netradicinių
kultūrų auginimas, na, o visiems, turintiems nors ir mažiausią sodą,
– įvairūs patarimai aplinkos tvarkymo temomis: namo statyba, aplinkos
želdinimas, dizainas, pavėsinės, baseinai ar kita.
–
Kokie keliai atvedė į žemės ūkiui skirtą laidą? Juk pati užaugote
Vidzgiryje, „ant asfalto”…
–
Nors augau „ant asfalto”, bet tėvai turėjo kolektyvinį sodą.
Tą laikotarpį, kai dirbau sode, prisimenu kaip katorgą. Daržovės,
bulvės, lysvės… Labai neįdomu. Todėl viena iš priežasčių kurti
tokią laidą buvo kitokio kolektyvinio sodo idėja. Tokio, kuriame
malonu poilsiauti, nesudėtinga prižiūrėti, auga išskirtiniai augalai.
Per tuos metus, kai pati prisižiūrėjau savo laidų, supratau, ką
galima turėti, užsiauginti ir valgyti. Noriu vaisių ir uogų. Tai
daug įdomiau nei raustis lysvėje. Sodinau įvairias obelis, kriaušes,
vyšnias, aktinidijas, kininius citrinvyčius, labai noriu valgomojo
sausmedžio, gervuogių, kelis derlius vedančių aviečių. Šių vaisių
neįmanoma nusipirkti parduotuvėse ar turguose. Pas mus visiškai nėra
pasiūlos. Burokų, morkų rasi kiekvienos močiutės darže. Tai nėra
kažkas naujo, bet savo sode noriu surinkti tai, kas Lietuvoje naujausia
ir įdomiausia. Noriu pasisodinti augalų, kuriuos mažiausiai puola
grybeliai, rauplės, kuriems reikia kuo mažiau priežiūros.
Tai,
galima sakyti, „poniškas” sodas, apie kurį svajoja daugelis užimtų
žmonių.
–
Kam daugiausiai skirtos Jūsų laidos: pradedantiesiems sodininkams
ar profesionalams?
–
Laida „Derliaus kraitė” skirta visiems, kurie turi nors vieną
gėlytę ant palangės. Populiariai pateikiamą informaciją, manau,
įdomu žiūrėti ir miestiečiui, ir kaimiečiui. Visiems, kuriuos
traukia gamta ir augalai. Kai kurie žiūrovai net gėlių neaugina,
bet jie mielai žiūri laidą sakydami, kad tai atgaiva sielai. Esame
nuvarginti triukšmo, automobilių spūsčių, stresų, tad savaitgaliais
ir atostogų metu mielai traukiame į sodybas. Mūsų laida apie tai,
kaip tą sodybą papuošti, ką egzotiško ar netradiciško pasisodinti.
Ne naujiena, kad daugelis lietuvių geriausiai pailsi, kaip sakoma,
sukišę rankas į žemę.
–
Kaip parenkate laidoms temas, kas įkvepia? Gal pačios sodas?
–
Lietuviai, pakeliavę po pasaulį, parsiveža įvairių idėjų, kaip
skoningai, naujoviškai tvarkyti namų, sodybų aplinką. Išties per
tuos aštuonerius metus Lietuvoje gerokai keitėsi sodo ir aplinkos
apželdinimo augalų asortimentas. Jeigu pirmosiose laidose galėjai
žiūrovą nustebinti patarimais, kaip genėti pomidorus, vėliau didelio
populiarumo susilaukė laidos, kuriose galėjai mėgautis kiaušinio
dydžio slyvomis, žemaūgėmis, greitai derančiomis obelimis, tai
pastaruoju metu ypač žavimasi laidoje rodomomis koloninių ar rojaus
obelų alėjomis, į kamieną skiepintomis magnolijomis ar sakuromis.
Kiekvienais metais augintojai turi atrasti ką nors nauja, kad sudomintų
išrankų skonį. Mane konsultuoja populiarūs laidos pašnekovai, puikiai
išmanantys šį pulsą: Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslų
daktaras Algirdas Amšiejus, Sodininkystės ir daržininkystės katedros
vedėjas Viktoras Pranckietis, Vilniuje netradiciniais augalais ir apželdinimu
garsus Romualdas Vrublevskis. Jie visada turi puikių idėjų, tad šiais
metais turėsime kuo nustebinti žiūrovus: augalų apsauga be chemijos,
apželdinimo idėjos, skiepyti dekoratyviniai augalai.
–
Ko patartumėte nepamiršti sodininkams birželio mėnesį?
–
Birželio mėnesį reikėtų nepamiršti nusiskinti sode augančių
uogų. Tai vienas maloniausių darbų. Norėčiau ir aš tik uogas nusiskinti,
bet darbai darbeliai… (Tenka prisipažinti, kad aš pati dar gegužės
darbų neįpusėjusi… Visur nepasidalinu…) Paprastai sodininkai
gerai žino savo nuolatinius darbus. Birželį reikia tręšti šiltnamio,
lauko daržoves. Jei nespėjote anksčiau, nupurkškite ir patręškite
vaismedžius sode. Vejai taip pat reikalingos maisto medžiagos, žolės
pjovimas kas savaitę iki 3-4 cm aukščio. Dabar rinkoje didelis pasirinkimas
įvairių trąšų, populiarėja įvairios ekologiškos trąšos, mikroorganizmai
dirvai. Kiekvienas sodininkas renkasi, kas naudingiau, sveikiau jo šeimai.
–
Ar dažnai susilaukiate žiūrovų skambučių?
–
Neretai po laidos su žiūrovias tenka telefonu praplepėti po porą
valandų. Dėkoja už laidą, klausia patarimų, net ūkininkai konsultuojasi,
kokias sodo ar daržo kultūras geriau auginti, norint turėti gerą
pelną. O kiek „velnių” gaudavome tik pradėję rodyti medžių
genėjimą! „Jūs, pacanai, kaip drįstat medžius žaloti!” ir
panašiai rėkdavo į ragelį pagyvenę žiūrovai. Mano pašnekovams
irgi ne ką lengviau būna, kiekvieną naują idėją po laidos
reikia apginti telefonu. Visgi smagiausia, kai keliauji per Lietuvą
ir matai pagal mūsų patarimus išgenėtus senus sodus, moderniai tvarkomas
sodybas. Smagu, kai kalbina net prekybos centre Alytuje ar Vilniuje,
tikslinasi, kokią veislę jo žemėje geriau auginti. Todėl ir myliu
savo darbą, kuris kartu ir hobi. Myliu, nes pats gražiausias, šilčiausias
bendravimas gali būti tik su žemę ir augalus mylinčiais žmonėmis.
Jie visai kitokie nei mes, miestiečiai, atitrūkę nuo gamtos dėsnių.
–
Kaip šios laidos rengimas pakeitė Jus pačią?
–
„Derliaus kraitė” – tai yra viskas, ko man trūko anksčiau.
Kelionės po Lietuvą, nuostabūs augalai, skaniausi ir, svarbiausia,
ekologiški vaisiai ir uogos, geranoriški ir nuolat nuotaikingi mūsų
laidos pašnekovai. Jokios rutinos, puiki nuotaika, nors neretai filmavimams
tenka paskirti po 10 valandų per dieną. Nepaisant to, kad neturėdami
laiko papietauti, graužiam tik pakelės degalinėse pirktus „karštus
šunis” (hotdogus). Pati nepajutau, kaip sielos atgaivai įsigijau
sodą, prisisodinau savo svajonių augalų. Dabar kuriu planus apie
nuostabų namuką gamtos prieglobstyje, kur kievieną rytą ir vakarą
galėčiau gulėti ant žolės ir ganyti debesis, gerti pačios užaugintų
žolelių arbatą ir klausytis paukščių… Viską galime šiame sumaterialėjusiame
pasaulyje nusipirkti, tačiau kaip pasiekti vidinės ramybės, harmonijos,
sutarimo su pačiu savimi jausmą? Nenusipirksi.
–
Ar dar ilgai gyvuos „Derliaus kraitė”, ar neišseksite, gal galvojate
apie kitą projektą?
–
Manau, kad aš dar nesugiedojau geriausios savo gyvenime giesmės. Ieškome
naujų, nematytų nepaprasto grožio vaizdų pamaloninti žiūrovų
širdis ir jei mums nors kiek pavyksta praskaidrinti nuotaiką, duoti
naujų idėjų, tai ir yra mažytė šventė laidos kūrėjams.
–
Kaip manai, kodėl laidų sodininkams ir daržininkams nekuria komercinės
televizijos, juk lietuviai mėgsta „arti” žemę?
–
Šitą projektą mėginome siūlyti komercinėms televizijoms, tačiau
jos pasakė, kad Lietuvoje žemės ūkio nėra ir jos mūsų kaimą
mato tik kaip bobutę su kibirėliu, einančią pas karvę. Nepavyko
įtikinti, jog sodų ir sodybų tvarkymas, jų apželdinimas aktualus
ir miestiečiams. Tai artima vos ne kiekvienam lietuviui. Nors komercinės
televizijos mūsų laidų ir neperka, žinau, kad rodoma įvairiuose
Lietuvos regionuose „Derliaus kraitė” turi tikrai daug žiūrovų.
O
visiems alytiškiams noriu padėkoti, kad žino bei žiūri mūsų laidą,
ir linkiu sėkmingai pasinaudoti patarimais ir pasisodinti svajonių
sodą.
–
Dirbote ir valdininkų įstaigoje – Alytaus miesto savivaldybės administracijos
Viešųjų ryšių skyriuje. Tačiau ten nepasilikote, kodėl?
–
Jau metai, kai nedirbu savivaldybėje, bet nuolat atrodo, kad esu išėjusi
atostogų. Vadinasi, arba gyvenu taip puikiai, kad kiekviena diena atostogos,
arba… Išties pavargau nuo beprotiško dvejų metų tempo: dideli
darbo krūviai savivaldybėj, po darbo arba savaitgaliais filmavimai,
naktimis laidos montažo darbai. Įtampos nuėmimui ir širdies atgaivai
kaip tik tuomet įsigijau du sodus. Ten tvarkydavausi iki sutemų. Neatsimenu,
nei kada miegodavau, neretai, jei mažoji sirgdavo, ateidavau į darbą
net bluosto nesudėjusi. Tada pasakiau sau: aš viską galiu, viską
moku, viską ištversiu. Kol nepakirto sveikatos problemos. Dabar sakau:
aš viską galiu, bet aš gyvenu dėl savęs. Dažnai susikrimtusioms
draugėms sakau, mylėkim save, kaip mylim savo augalus, ir pačios
pražysim. Kad ir vėliau, kaip žiemos vyšnios, bet nieko nedaryti
mažų mažiausiai kvaila. Moteriai didžiausia laimė gyventi dėl
savo šeimos ir dirbti kitiems ne tada, kada reikia, o kada ji pati
nori ir gali. Aš tiesiog neturiu laiko kasdien dirbti nuo 8 iki 17
valandos.
–
Kur žadate dėti „uniforminius” kostiumėlius, kuriuos vilkėdavote
dirbdama savivaldybėje?
–
Tada jie man buvo labai įgrisę ir išėjus prieš Užgavėnes iš
darbo pokštavau sau viena – kokia gera Morė išeitų…
–
Kaip į Jūsų darbą žiūri Jūsų vaikai?
–
Kai vaikai kasdien mamą mato laimingą, besišypsančią, jie irgi
jaučiasi pukiai. Man tokia palaima būna, kai jie vis primena, kad
esu geriausia pasaulyje mama. Šito nebūčiau patyrus, jei daug ko
nebūčiau pakeitusi savo gyvenime. Kai vaikai augo dažniausiai auklėjami
telefonu ir kai matė, kad mama labiau myli savo darbą, nes jam atiduoda
visą dieną, jautėsi prastai. O dabar jie žiūri mano laidas su malonumu,
prašo parvežti sodo gėrybių.
–
Linkiu Jums sukurti dar daug įdomių laidų ir dėkoju už pokalbį.