Aš gana gerai ją pažinojau. Ji pirmaisiais savo mokytojavimo metais, gyveno su kita mokytoja tėvų sodyboje. Tačiau dirbo su žemesnėmis klasėmis tik vienus mokymo metus 1956 – 1957m. Aš – būsimas abiturientas – vienuoliktokas. Su ja 1956 m. buvome nuvažiavę į Kauną, (ten gyveno jos motina) ir ji mane nuvedė į Kauno muzikinį, kur pirmą kartą mačiau operetę, garsiojo Imrės Kalmano „Monmartro žibuoklė”. Dabar jau keletą metų noriu pasižiūrėti šiuolaikinįr spektaklį, tačiau kai pamatai kainą visi norai praeina. Nors esu su trijų aukštųjų mokslų diplomais, tačiau neįgalaus invalido senio pensija teleidžia tik skursti. Skurdas nuo praeitų metų, tapo privatbiznio sukurto valstybingumo nepriotetiniu rezultatu. Daug galima kalbėti apie tarybinės mokyklos mokytoją Gynę, nes jos šeimyninis gyvenimas susiklostė baisiai nevykusiai. Tėvas Karolis Dineika tarybiniais laikais buvo labai didžiai gerbiamas, daug prisidėjęs prie sveikatingumo gerinimo LTSR, Druskininkuose buvo sukūręs ištisą sveikatos gerinimo sistemą užėmusią didelę kurorto teritorijos dalį. Po sąjūdistinė erzelynė sunaikino visą jo didelės gyvenimo dalies prasmę. Aš ją buvau aplankęs Vilniuje vienuolyne, kuri jau nors ir išlikusi linksma kvatokle, tačiau su nevaldoma, berods, kaire koja. Gėda ir tiek. Reikėtų įamžinti prisiminimus apie įdomius jų šeimos gyvenimo tarpsnius. Turiu ir nuotraukų. Reikia pagalvoti. Bendrai tai nesuprantu, kodėl jos pavardė pagal vyrą neskelbiama? Jos vyras buvo Vaičiūnas ir jie turėjo vieną sūnų pas kurį buvau užėjęs kai ieškojau Gynės adreso. Tačiau ir šio asmens jau senokai nebėra gyvųjų tarpe. Gal būt yra likęs nors vienas iš dviejų jos brolių. Beje vienas iš jų, berods Vincas žaidė ar tik ne tenisą, o kitas buvo architektas Leningrade. Kažkodėl dabartinio privatbiznio sukurto daugiapartinio voratinklio laikais labiausiai bijoma, tarsi velnias kryžiaus, žodžio – „tarybinis”. Cha… idiotizmas ir daugiau nieko…
Kaip žavu, kai pilietis I susititulina su didžiaja raidę. Aukštas lygis.
Aš gana gerai ją pažinojau. Ji pirmaisiais savo mokytojavimo metais, gyveno su kita mokytoja tėvų sodyboje. Tačiau dirbo su žemesnėmis klasėmis tik vienus mokymo metus 1956 – 1957m. Aš – būsimas abiturientas – vienuoliktokas. Su ja 1956 m. buvome nuvažiavę į Kauną, (ten gyveno jos motina) ir ji mane nuvedė į Kauno muzikinį, kur pirmą kartą mačiau operetę, garsiojo Imrės Kalmano „Monmartro žibuoklė”. Dabar jau keletą metų noriu pasižiūrėti šiuolaikinįr spektaklį, tačiau kai pamatai kainą visi norai praeina. Nors esu su trijų aukštųjų mokslų diplomais, tačiau neįgalaus invalido senio pensija teleidžia tik skursti. Skurdas nuo praeitų metų, tapo privatbiznio sukurto valstybingumo nepriotetiniu rezultatu. Daug galima kalbėti apie tarybinės mokyklos mokytoją Gynę, nes jos šeimyninis gyvenimas susiklostė baisiai nevykusiai. Tėvas Karolis Dineika tarybiniais laikais buvo labai didžiai gerbiamas, daug prisidėjęs prie sveikatingumo gerinimo LTSR, Druskininkuose buvo sukūręs ištisą sveikatos gerinimo sistemą užėmusią didelę kurorto teritorijos dalį. Po sąjūdistinė erzelynė sunaikino visą jo didelės gyvenimo dalies prasmę. Aš ją buvau aplankęs Vilniuje vienuolyne, kuri jau nors ir išlikusi linksma kvatokle, tačiau su nevaldoma, berods, kaire koja. Gėda ir tiek. Reikėtų įamžinti prisiminimus apie įdomius jų šeimos gyvenimo tarpsnius. Turiu ir nuotraukų. Reikia pagalvoti. Bendrai tai nesuprantu, kodėl jos pavardė pagal vyrą neskelbiama? Jos vyras buvo Vaičiūnas ir jie turėjo vieną sūnų pas kurį buvau užėjęs kai ieškojau Gynės adreso. Tačiau ir šio asmens jau senokai nebėra gyvųjų tarpe. Gal būt yra likęs nors vienas iš dviejų jos brolių. Beje vienas iš jų, berods Vincas žaidė ar tik ne tenisą, o kitas buvo architektas Leningrade. Kažkodėl dabartinio privatbiznio sukurto daugiapartinio voratinklio laikais labiausiai bijoma, tarsi velnias kryžiaus, žodžio – „tarybinis”. Cha… idiotizmas ir daugiau nieko…
O titulus reikėtų rašyti didžiąja raide! Žemas lygis…