Pirmąjį
gegužės sekmadienį kupinus meilės žodžius, gražiausias gėles
skiriame mamai ir visai neseniai pirmąjį kalendorinės vasaros sekmadienį
savo meilės ir pagarbos duoklę atiduodame Tėvui.
Tėviška
meilė yra tokia tikra, kad jos užtenka visiems. Tai žmogus, kuriam
nieko nereikia, nes jis viską gali paaukoti dėl savo vaikų. Tėvas
tarsi mozaikos meistras: po gabalėlį lipina, kuria ir formuoja šeimą.
Tėvystė – nedėkingas dalykas. Liaudies išmintis byloja, kad motina
yra širdis, tėvas – šeimos galva ir jos garbė.
Bėgantis
laikas negailestingai keičia paklusnumo ir meilės formas. Kai užauga
vaikai, pradeda savarankišką gyvenimą, paklusnumas lyg ir pasibaigia,
tačiau pagarba tėvui už pasiaukojimą šeimai nesibaigia niekada.
Sovietmečiu
Tėvo dienos beveik niekas neprisimindavo ir neminėdavo. Po Lietuvos
atgimimo ši diena išpopuliarėjo ir pamažu įsitvirtino tarp kitų
lietuviškų tradicinių švenčių.
Padėkokime
Tėvui už tvirtą ranką, kuri stipriai laikė mažą delniuką žengiant
pirmą žingsnį, už griežtą žodį, kai jo nusipelnėme, už meilę,
rūpestį, paguodą ir už tai, kad ESI.