2008 m. gegužės 29-tos, rytą, atsidaręs
tinklalapį, pasijutau labai maloniai: beveik visiškai sujauktoje,
melais, sukčiavimais, nesąžiningumu grįstoje, žmonių apgaudinėjimu
aptemdytoje Lietuvos politikos padangėje blykstelėjo tikrai šviesus
žiburėlis. Tokių malonių akimirkų neteko pergyventi nuo Sąjūdžio laikų.
„Kandidatą į Seimą parenkant kuriame nors rajone yra labai svarbi tiek
to rajono gyventojų, tiek partijos skyriaus nuomonė. Tam, kad būtų
plečiama demokratija bei skatinamas naujų kompetentingų ir sąžiningų
žmonių atėjimas į politiką, sprendimai dėl kandidato rinkiminėje
apygardoje turėtų būti priimami tos apygardos partijos narių ir jų
rėmėjų susirinkime, slaptai balsuojant ir sudarant galimybę rinktis iš
kelių kandidatų” – rašo Seimo narys Kęstutis Čilinskas Tėvynės sąjungos
vadovybei, parinkusiai jį partijos kandidatu į būsimą Lietuvos Seimą
vienmandatėje Dzūkijos apygardoje, reikalaudamas jį iš to kandidatų
sąrašo išbraukti. „Tokios atrankos Alytaus krašte nebuvo” – prideda šis
Lietuvoje žymus advokatas, savo nusiteikimą dar paryškindamas teiginiu,
kad „būtų neetiška iš viršaus nuleisti jo kandidatūrą būtent TS Alytaus
rajono skyriui, nes esmingai nesutampa jo ir TS Alytaus skyriaus
vadovų, kurie kartu yra ir rajono savivaldybės vadovai, požiūriai į
valstybės tarnybos etiką, gyventojų teises ir įstatymų vykdymą.”
Tai ryžtingas, drąsus išmintingo ir doro Lietuvos politiko
žingsnis, tik labai gaila, kad jis pirmas ir tik dabar žengiamas. Šią
mintį, kurios įkyrų piršimą mano rašiniuose, manau, skaitytojai jau
seniai pastebėjo, puoselėju nuo nepriklausomybės pradžios, niekaip
negalėdamas susigyventi su politinių partijų vadovybių Vilniuje tiesiog
buku įžūlumu, visiškai nesiskaitant su piliečių valia, sudaryti partijų
kandidatų sąrašus, taip pat parinkti kandidatus vienmandatėms
apygardoms, primesti juos rinkėjams, dargi ciniškai „įspėjant” už juos
balsuojant daryti atranką. Atranką iš ko: iš vieno partijos sąrašo, kai
tik už jį visą tegalima balsuoti, ir iš vieno partijos vadovybės
primesto kandidato? Tad ir džiaugiuosi pagaliau tokią pat viešai
reiškiamą nuomonę išgirdęs iš žymios lietuvių tautos asmenybės.
Nepažįstu gerb. Kęstučio Čilinsko, bet tokią nuomonę apie jį susidariau
iš spaudos, aprašiusios jo laikyseną tame pačiame Dzūkijos rajone
kandidatuojant prieš Viktorą Uspaskichą ir po išrinkimo jo labai
garbingą elgesį ir, gaila, labai trumpalaikį darbą Seime. Bet manau,
kad neklystu. Todėl ir visu šimtu nuošimčiu pritariu jo garbingam, o
šiuo laiku, dar ir ypač drąsiam sprendimui atsisakyti dabar jau
vadinamos Krikščionių demokratų – Tėvynės sąjungos jungtinės partijos
malonės. Tačiau, deja, nepritariu jo kitam, nors pripažįstu – tai yra
ne kieno kito, bet tik jo paties valia, sprendimui iš viso į Lietuvos
Seimą nekandidatuoti. Gerai žinau ir suprantu, koks sunkus, beje, ir
išlaidingas bus jo kelias į Seimą ir koks sunkus darbas į jį patekus.
Tačiau taip pat gerai žinau, kad be tokių šviesių žiburėlių, ypač
ryžtingų pradininkų, Lietuvos valstybės politinė padangė niekada
nesušvis.
Todėl ir iš visos širdies prašau: garbingas lietuvi, rankų
nenuleisk, kandidatuok. Tai sakau tikėdamas, kad tokių garbingų ir Jus
suprantančių lietuvių pakaks Jums paremti ir į Seimo kėdę pasodinti.
Manau, ir toje pačioje Dzūkijos apygardoje, ir tų pačių, Jus pirmą
kartą į Seimą išrinkusių. O iš savo pusės, jeigu šis mano kuklus
balselis iki mielų ir dainingų dzūkų kaip nors nusiskardens, prašau jų
– Kęstučio Čilinsko atžvilgiu pakartokite savo pilietinę pareigą taip
pat, kaip ją atlikote praėjusiuose rinkimuose. O būdų yra, gal net
keli. Vienas: pats Kęstutis Čilinskas, kaip nė kokiai partijai
nepriklausantis asmuo, gali kelti savo kandidatūrą ir prašyti rinkėjų
paramos. Antras: gali susiburti keli veiklesni jo rėmėjai – pradininkai
ir suorganizuoti nepriklausomų piliečių grupę Čilinsko kandidatūrai
kelti ir ją remti. Trečias: taip pat gali padaryti ir kuri nors
visuomeninė organizacija arba jų kelių grupė.
O kodėl kartu su rudens baravykais negali išdygti, sakykim,
Dzūkijos moterų ir merginų susivienijimas už Kęstutį Čilinską. Jos
tikrai galėtų ir daug vyrų sudominti.
Nelaikykite šio rašinio politine propaganda, nes jis toks nėra.
Netaikau jo nė išskirtinai Čilinskui. Jis čia tinka tik kaip idealus
pavyzdys ir pradžia nevykusiai, nei lietuvių tautai, nei Lietuvos
valstybei, bet tik nuolat save persirenkančioms ir dėl to jau
oligarchija tampančioms partijų vadovybėms naudingai rinkimų sąrangai,
o per ją – ir naujo Seimo sudėčiai, pakeisti. Manau, kad mano rašinių
skaitytojai prisimins mano ankstesniuosius siūlymus rajonų rinkėjams
atsisakyti nuolatinių partijų primetamų kandidatų, kurių dauguma –
pačios partijų vadovybės ar joms artimi paslaugūnai, bet, kaip čia
Kęstutis Čilinskas siūlo ar kuriuo nors kitu demokratiniu būdu,
kandidatus į Seimą patiems pasirinkti. Iš tikrųjų juk dabartinis
kandidatų parinkimas nėra nė kokia demokratija, bet tik partijų
vadovybių diktatas. Negi iš tikrųjų mes to nesuprantame? O jeigu
suprantame, tai Kęstučio Čilinsko atvejis sudaro gerą progą to diktato
atsikratyti ir čia siūlomu pavyzdžiu rinkimų eigą pakeisti dar net
šiais metais. Jeigu tik būtų noro, laiko tikrai užtektų.
Į Čilinsko siūlymą atsiliepusieji, bent dauguma jų, taip pat kaip
ir aš, pataria jam į Seimą kandidatuoti. Šį siūlymą dar kartą
patvirtindamas, manau, kad tai – būtinybė. Viena: Kęstučio Čilinsko
pradėtas darbas Seime ir požiūris į jį turi būti tęsiamas, o be jo – ta
kryptimi nieko nebus. Bent artimoje ateityje. Antra: atsisakymą
kandidatuoti laikau pasitraukimu iš pradėto Lietuvai labai naudingo
darbo. O pasitraukimas – visada yra pralaimėjimas. O šiuo atveju – net
dvigubas: ir Kęstučio Čilinsko kaip sugebančio politiko asmeniškas, ir
jo netenkančios Lietuvos. Nes nedalyvaudamas veikimo lauke, jame jau
nieko nebegali padaryti, net ir geriausias idėjas turėdamas. Ir trečia:
Čilinskas turi būti savo viešai išryškinto sumanymo keisti kandidatų į
Seimą parinkimo būdą, dargi primenant – iš oligarchinio diktatūrinio į
demokratinį, vedlys, bent jau savo pavyzdžiu skatinantis šiuo keliu
pasukti ir kitas vienmandates apygardas. Nuo šiandien kandidatus į
Seimą joms parenka ne partijų vadovybės Vilniuje, bet demokratiniu
slaptu balsavimu išrenka arba partijų skyriai, arba susibūrę
nepartiniai piliečiai, arba visuomeninės organizacijos, ir ne iš vieno,
bet iš kelių pasiūlytų asmenų. Taškas. Ir jeigu per šį rudenį
įvyksiančius Lietuvos Seimo rinkimus taip būtų padaryta bent tuzine
apygardų, per aštuoniolika nepriklausomybės metų sukietėjęs storas
rinkimų ledas būtų pralaužtas ir oligarchų geros dienos pradėtos
skaičiuoti. Ar yra pradininkų – savanorių? Prie jų mielai prisidėčiau.
Net ir vienu kitu litu.