Istorijos mėgėjams pateikiama trumpa apžvalga iš Gintaro Lučinsko
spaudai ruošiamos knygos „Nacių keršto akcija 1941 m. pirmomis karo
dienomis Alytuje”.
Autorius bus dėkingas uz pastabas ir pasiūlymus.
Autoriaus nuomone, realu ir tikėtina, kad nacių egzekucijų aukomis tapo apie 200
alytiškių (nors visų pavardžių nežinome), ir dar keliasdešimt gyventojų žuvo
per bombardavimus.
Neaišku, kur ir kiek buvo nukauta vokiečių karių
ar karininkų. ML, LE minimas vienas sužeistas leitenantas vakarinėje miesto
dalyje. A.Vilimas parodymuose rašė apie
kelis nušautus vokiečius Kauno gatvėje prie Maršako malūno. A. Gražiūnas rašo,
kad per pirmą incidentą prie Beiralo malūno užmuštų ir žuvusių vokiečių nebuvo,
o per antrą incidentą prie Alytaus I bažnyčios nušauti du vokiečiai. Č.
Bardzilauskas, likęs gyvas po žudynių, tvirtino, kad prie Maršako malūno nušovė
vokiečių karininką ir kareivį. T. Navickas kalba apie vieną sužeistą
leitenantą, o kitame įvykyje – apie iš Maršako malūno nušautą vokiečių
karininką. Dr. R. Zizas rašė ir J. Borevičius, dalyvavęs tų dienų įvykiuose,
teigė, kad prie Maršako malūno buvo užmušti du vokiečių patruliai, o H. Rimkus
– kad prie Maršako malūno pašauti du vokiečių motociklininkai. J. Valiūnas
nurodo, kad nušautas vokietis, gatvės reguliuotojas, o Z. Janulynienė, kad
Nemuno gatvėje (prie Maršako malūno) nušautas vokiečių motociklininkas. R.
Launikonis rašo, kad prie Alytaus rusų kareiviai nušovė vokietį, o prie Maršako
malūno sužeidė motociklu važiavusį vokiečių karo gydytoją. A. Žeimys prisimena,
kad šaudė iš Maršako malūno ir nukovė vieną ar kelis automobiliu važiavusius
kariškius. A. Aleksiūnas teigia apie kelis nušautus vokiečius. J. Buzas, E.
Beniukevičienė, V. Biekša, B. Čepulis prisimena apie du nušautus vokiečius prie
Maršako malūno, o B. Stanaitienė – apie du vokiečių karius, nušautus prie
Beiralo malūno. A. Rinkevičius irgi nurodo du nušautus vokiečius prie Maršako
malūno. S. Šivokienė žino atvejį apie vieną nušautą vokiečių kareivį, o B.
Krutulienė apie vieną nušautą karininką prie Maršako malūno. J. Dzienajevičius
irgi minėjo vieną nušautą kareivį. Dr. S. Jegelevičius taip pat aprašo
incidentą prie Maršako malūno, kai gal kažką sužeidė ar nukovė. O. Jankauskienė
prisiminimuose rašo, kad prie Maršako malūno nuo mestos granatos sprogimo žuvo
vokiečių karininkas ir kareivis.
Gandai apie žudynes Alytuje karo metais buvo
pasiekę net sovietinius baltarusių partizanus: esą karo pradžioje Alytuje buvo
nušautas žymus vokiečių kariškis. Keršydami vokiečiai esą „iššaudė visą
kvartalą.”
Kas šovė, provokavo? 1941 m. Alytaus miesto
laikinosios policijos raportuose, kuriuose užfiksuotos lietuvių policijos
sargybinių žuvimo aplinkybės, nurodyta, kad susišaudymas tarp vokiečių kareivių
ir vietos komunistų prasidėjo birželio
24 d. apie 20 val. Nemuno-Kauno gatvių rajone.
A.Vilimas ir A. Gražiūnas rašo, taip pažymėta ML
ir LE bei prisimena J. Valiūnas, A. Žeimys, Z. Janulynienė, E. Beniukevičienė
ir S. Šivokienė, kad šovė „kažkas”, t. y. šovusieji nebuvo žinomi ar nustatyti.
Č. Bardzilauskas prisiminimuose, o J. Borevičius parodymuose rašė, kad
užmušėjai nebuvo išaiškinti. J. Dzienajevičius tvirtino, kad vokiečių kareivį
nušovė „kažkuris liaudies keršytojas”. T. Navickas, A. Rinkevičius, R.
Launikonis ir dr. S. Jegelevičius teigia, kad provokavo likę sovietų agentai –
ginkluoti komunistai ir komjaunuoliai, o dr. R. Zizas – kad šaudė grupelė
raudonarmiečių. B. Stanaitienė prisiminė, o H. Rimkus, nenurodydamas
informacijos šaltinių, rašė, kad vokiečius neatsargiai nušovė mūsų sukilėliai.
B. Čepulis ir V. Biekša pasakojo, kad vokiečių karius nušovė žydai; V. Biekšos
teigimu – du Maršako sūnūs, o B. Krutulienė žino, kad vokiečių karininką nušovė
koks tai žydas komjaunuolis. O. Jankauskienė prisiminimuose rašo, kad granatą metė „kažkas”, tačiau buvo
spėjama jog tai padarė senasis Maršakas. Žymus kraštotyrininkas Vladas
Ulčinskas savo prisiminimuose „Makniūnai” (rankraštis), skyriuje „Didysis
Tėvynės karas” rašo: „Pirmomis
karo dienomis taip pat buvo sušaudyti makniūniškiai Julius
ir Juozas Kilmanai, gyvenę Alytuje. Ėjo kalbos, kad abu Kilmanai iš Maršako
malūno kulkosvaidžio ugnimi pasitiko nuo Seirijų pusės žygiavusią vokiečių
koloną. Keršydami vokiečiai Alytuje sušaudė daug vyrų, tarp jų ir abu Kilmanus”.
J. Abraitis rašė apie Alytuje vokiečių sušaudytą
„slapuką raudonarmietį”, apšaudžiusį vokiečių pėstininkų kuopą ir keletą
nekaltų žmonių, tarp jų ir vieną uniformuotą, ėjusį tarnybos pareigas lietuvių
policininką.
Taigi įvairių autorių
pateikiami duomenys skiriasi. Vis dėlto galima manyti, kad iš Maršako malūno
šaudė ne sukilėliai, o komunistuojantys asmenys, tikėtina žydų tautybės.
Sovietmečiu Alytaus žudynių faktas propagandos
tikslais nebuvo minimas (kaip Ablingos ar Pirčiupių kaimų sunaikinimai), nes
okupantų vokiečių nusikaltimų aukos buvo 1941 m. birželio sukilėliai, buvę
karinės patriotinės Šaulių organizacijos nariai, lietuvių policininkai,
kunigai, t.y. „buržuaziniai nacionalistai”, o ne paprasti „darbo žmonės”.
Taigi iškyla daug Alytaus istorijos mįslių, į
kurias, labiau ištyrinėję, atsakytų nebent kvalifikuoti istorikai, kraštotyrininkai.
Platesnio atgarsio nesulaukusi Alytaus tragedija pradeda skęsti užmarštyje,
nors kol dar yra gyvų liudininkų, istorikai turėtų viską surašyti ir
suskaičiuoti.
Negalima daryti
vienareikšmių išvadų, nes yra dar daug neaiškumų. Karo pradžioje vokiečiai tik
keliose vietose taikė kolektyvinės prievartos priemones, šaudė įkaitus, bet
taip masiškai – tik Alytuje, ir netgi sukilėlius. Galbūt šie prisiminimai, istorikų ir kraštotyrininkų pastabos, išvados
padės geriau išsiaiškinti 1941
m. birželio 22 d. – liepos mėn. pradžios II pasaulinio karo įvykius
Alytuje, sukilėlių kovą ir aukas, nes sukilėliai, jų būriai veikė ir visoje
Alytaus apskrityje – Alovėje, Birštone, Butrimonyse, Dauguose, Druskininkuose,
Marcinkonyse, Merkinėje, Miroslave, Nedzingėje, Nemunaityje, Punioje, Rudnioje,
Seirijuose, Simne, Stakliškėse, Varėnoje, Ūdrijoje. Nors oficialių kautynių nebuvo,
bet jie gaudė besislapstančius RA karius, rinko ginklus, palaikė tvarką ir
užtikrino rimtį visuomenėje, nes policija dar ne visur buvo atsikūrusi; steigė
komitetus valsčiuose, kad perimtų valdžią, nes buvę sovietinės valdžios
pareigūnai pabėgo ar pasislėpė. Tačiau istorinė medžiaga ne visiškai surinkta,
nesutvarkyta, dar neparengta spaudai. 1941 m. karo pradžios įvykiai Alytuje –
tik trumputė tyrinėtina istorijos ištrauka.
Į praeitį nuėjo šiurpūs karo įvykiai, kurių
niekada neužmirš juos išgyvenusieji. Laikas gydo žaizdas ir užmaršties skraiste
uždengia pačius sunkiausius išgyvenimus. Tačiau karo įvykiai yra tokie, kurių
negalima pamiršti. Istorijos akivaizdoje vertindami tragiškus tų dienų įvykius
turėtume galvoti, kad geriausias paminklas totalitarinių režimų aukoms – tai jų
vardų ir likimų rašytinis įamžinimas dabarties ir ateities kartoms nors spaudos
puslapiuose.
IŠVADOS:
1) Šiuo tyrimu siekta
pateikti faktologinę medžiagą, paminėti jau žinomus įvykius ir faktus,
priartėti prie istorinės tiesos, siekiant parodyti nacių Vokietijos okupacinės
kariuomenės įvykdytų žudynių mastus Alytuje (ir Alytaus apskrityje) pirmomis
karo dienomis.
2) Nužudytų alytiškių jau
per kelias pirmas karo dienas tikrai daugiau kaip 200 (žinomos 120-ies
pavardės, tačiau žuvusiųjų skaičius turėtų būti daug didesnis, nes ne visi
įtraukti į laidojimo knygas). Įkaitai, tarp jų ir sukilėliai, buvo šaudomi
keliose, gal 5-7 vietose. Ne visų žūtis užfiksuota mirimo aktų knygose,
bet yra žinoma ir iš kitų šaltinių. Pagal turimus duomenis galima daryti
prielaidą, kad Kauno gatvėje iš Abraomo Maršako malūno šaudė ne sukilėliai, o
komunistuojantys asmenys.
3)
Pats Alytuje vykdytų masinių žudynių faktas nekelia abejonių, tačiau
labiausiai žinomas tas įvykis, kai Lelijų gatvėje vokiečiai sušaudė 42 įkaitus
vyrus, nes išliko gyvas vienas tų žudynių liudininkas. Jis buvo sunkiai
sužeistas, bet pasveiko ir jo prisiminimus paskelbė sovietmečiu Alytaus
laikraštyje „Komunistinis rytojus” bei kituose leidiniuose. Tačiau yra žinoma,
kad buvo šaudoma ir kitose vietose: Alytuje I prie bažnyčios, Jiezno ir
Merkinės gatvėse, laukuose prie Nemuno, Alytuje II prie bažnyčios, Alytaus II
kolonijose (kur dabar „Žuvinto” prekybos centras) ir kt.
4)
Alytuje per pirmos karo dienos bombardavimus žuvo daugiau kaip 70
asmenų (žinomos 39 pavardės, o kiti – nežinomi). Yra žinoma, kad Alytuje bombarduojant Saratovo kareivines žuvo daugiau kaip
30 ten dirbusių civilių asmenų, kurie buvo atvežti darbams iš Kauno. Jie
dokumentų neturėjo (sovietai dokumentus buvo atėmę, kad jie nepabėgtų), todėl
tų asmenų tapatybės nebuvo nustatytos. Asmenų, kurie neturėjo dokumentų ar
lavonai liko duobėse artimųjų neatpažinti, pavardžių nebuvo galima nustatyti.
Jie liko bendrose duobėse. Tas pats nutiko su žuvusiais pabėgėliais, kuriuos
giminės atpažino, bet išsivežė palaidoti kitose parapijose. Žuvusių ir sušaudytų
žydų pavardžių bažnytinėse metrikų knygose nėra. Žydai patys palaidojo nežinia
kur.
5)
Duomenų apie vokiečių karių nužudytus civilius asmenis Alytaus
apskrityje dar gali pasipildyti, kadangi šie klausimai mažai buvo moksliškai
tyrinėti ir objektyviai vertinti, taip pat nebuvo galimybių peržiūrėti visų
Alytaus apskrities bažnyčių parapijų mirimo metrikų knygų, o pasikeitus
įstatymams dėl archyvų saugojimo Lietuvoje, rajonų CMS neteikia informacijos.
PABAIGA