Istorijos mėgėjams pateikiama trumpa apžvalga iš Gintaro
Lučinsko spaudai ruošiamos knygos „Nacių keršto akcija 1941 m. pirmomis
karo dienomis Alytuje”.
Autorius bus dėkingas uz pastabas ir pasiūlymus.
Nuo 1946 m. sausio 26 d. iki
vasario 2
d. Rygoje Pabaltijo karinės apygardos karinis tribunolas teisė septynis nacių
karo nusikaltėlius, buvusius vokiečių armijos generolus, veikusius Lietuvoje,
Latvijoje ir Estijoje. Kaltinamojoje išvadoje teigiama, kad masinį gyventojų naikinimą pirmomis karo
savaitėmis Alytuje ir jo apylinkėse įvykdė vokiečių armijos generolui
leitenantui Volfgangui fon Ditfurtui (g.1879, 403-čios apsauginės divizijos
vadas, 1946 m. pakartas Rygoje – G.L.) pavaldūs kariuomenės būriai. „Vien
tik liepos (turi būti birželio – G.L.) 23 dieną Kauno gatvėje vokiečiai
suėmė daugiau kaip 200 vyrų, kurių tarpe buvo 2 kunigai (vienas jų pavarde
Paulavičius), išvedė juos į rytinį Nemuno krantą ir netoli bažnyčios viešai
sušaudė. 1941 metų liepos (turi būti birželio – G.L.) 25 dieną vėl buvo
suimti 200 tarybinių piliečių, ir visi buvo miške sušaudyti. Alytuje Ditfurtui
pavaldi komendantūra ir apsaugos būriai įvedė tokią „tvarką”, kad už kiekvieną
miesto gatvėse užmuštą vokietį buvo sušaudoma 100 įkaitų iš vietinių piliečių
(14 tomas, l. 152,153,154; 15 tomas, l. 33,87,94). 1941 metų liepos (turi
būti birželio – G.L.) mėnesį baudėjai iš 403-čiosios divizijos apsaugos
būrio, neva ieškodami pasislėpusių komunistų, įsiveržė į Alytaus bažnyčią
pamaldų metu ir, suėmę keturis lietuvius, tame tarpe du kunigus, viešai prie
bažnyčios juos sušaudė (15 tomas, l. 94,95).” Leidinyje „Hitlerinė okupacija
Lietuvoje”, išleistame 1961 m., taip pat pateikiami tie patys duomenys iš 1946
m. Rygos karinio tribunolo teismo kronikos.
1947 m. laikraštyje
„Tarybinė Dzūkija” rašoma: „(…) jau pirmąją savo viešpatavimo Alytuje dieną
vokiškieji budeliai sušaudė apie 1000 Alytaus miesto vyrų.” , o 1948 m. tame
pačiame laikraštyje nurodomas jau mažesnis skaičius: „(…)
vien tik Alytuje pirmąją okupacijos dieną vokiečiai nužudė daugiau kaip 800
žmonių.”
1960 m. išleistoje knygoje „Kraują sugėrė Dzūkijos
smėlis” per žudynes išlikęs gyvas Jokūbas Voščikas prisiminimuose teigė, kad
birželio 23-osios naktį vokiečiai netoli terpentino-kanifolijos fabriko, prie
kelio į lentpjūvę sušaudė 300 vyrų, o kitas išlikęs gyvas žudynių Lelijų
gatvėje dalyvis Česlovas Bardzilauskas papasakojo plačiau: „Birželio 23 d.
vokiečiai traukė Kauno gatve. Iš skubančių mašinų srauto atsiskyrė vienas
tankas ir sustojo prie šaligatvio. Iš jo iššoko karininkas. Mankštindamas
nutirpusias kojas, jis ėmė šlitinėti šaligatviu. Netrukus iš tanko išlindo
antras vokietis. Staiga iš Maršako malūno driokstelėjo du šūviai. Abu vokiečiai
sudribo. Būrys kareivių puolė į malūną, tačiau kaltininkų nesurado. Keli tankai
pavažiavo kiek atokiau, jų pabūklų vamzdžiai ėmė lėtai suktis į malūną. Gal
dešimtį minučių patrankų sviediniai daužė malūno mūrą, kol jį sulygino su žeme.
Nedelsiant grupės ginkluotų kareivių pasklido po miestą. Fašistai ėjo per
namus, išsivesdami visus vyrus. Taip buvo vykdomas pirmasis naujosios valdžios įsakymas:
„Už nužudytą vokiečių karininką – du šimtai vietinių gyventojų, už eilinį
kareivį – šimtas”. Iki vėlyvos nakties pokšėjo budelių šūviai. Daugiau kaip
trys šimtai vyrų nebegrįžo į savo šeimas. Daugelis neteko tėvų, brolių, vaikų
(…)”. Trečias gyvas išlikęs liudininkas – Jonas Bendoraitis – nurodė, kad
ir naktį iš birželio 24 į 25 d. buvo šaudomi Alytaus gyventojai.
Tais pačiais 1960 metais išleistoje, bet jau
kitoje knygoje V. Milaševičius rašė: „1941 metų birželio 22 d. rytas atnešė
Alytui rudąją mirtį. Dar smilko subombarduoto miesto griuvėsiai, kai ėmė lietis
kraujas. Pirmosiomis aukomis buvo Lelijų gatvės gyventojai. Vokiškieji grobikai
pusračiu sustatė tris kulkosvaidžius ir prieš juos išrikiavo 43 vyrus. Švinu
prapliupusių kulkosvaidžių ugnis nuskynė niekuo neprasikaltusių 42 vyrų
gyvybes. Tik Č. Bardzilauskas išvengė mirties. Jis, sunkiai sužeistas, pateko
po lavonais ir liko nepastebėtas. Prie tolumoje boluojančios bažnyčios fašistai
taip pat praliejo 150 beginklių vyrų kraują. Jau 1941 m. birželio 24 d. hitleriniai budeliai
sušaudė 350 Alytaus miesto gyventojų (…).”
1961 m. Anzelmas Matutis literatūrinėje
apybraižoje aprašo apie 42 vyrų sušaudymą Lelijų gatvėje bei pamini, kad
sekančią dieną kitoje Nemuno pusėje vokiečiai sušaudė dar 350 žmonių.
Tačiau 1966 m. MLTE apie žudynes Alytuje pateiktas
tik toks faktas, kad „pirmosiomis karo dienomis vokiečių kariuomenė išgriovė
miesto centrą ir sunaikino apie 60 % miesto namų, sušaudė apie 70 žmonių.”
1973 m. S. Pleskus irgi pateikia žymiai sumažintą
aukų skaičių – nurodo tik faktą apie 43 nužudytus: „Jau pirmomis karo su
fašistine Vokietija valandomis Alytuje sproginėjo priešo numestos bombos. Griuvėsiais
pavirto ištisos gatvės. Hitleriniai maitvanagiai sugriovė apie 60 procentų
miesto pastatų. Birželio 23 d. buvo sušaudyti 43 Lelijų gatvės gyventojai
(…).”
1973 m. paskelbtame Lietuvos masinių žudynių vietų
sąraše (LMŽVS) Alytuje yra užfiksuota tik viena žudynių vieta – Lelijų g. ir
Vilniaus g. kampas, prie sandėlio sienos, kur 1941 m. birželio 23 d. nužudyti 42 vyrai.
Kai kurių žmonių – tų įvykių liudininkų – prisiminimai buvo išspausdinti ir sovietinėje
spaudoje.
Č. Bardzilauskas, tik vienas išsigelbėjęs iš tos
43 vyrų grupės, kuriuos sušaudė Lelijų gatvėje, 1957 m. rašė, jog paklausus
vokiečių karininko, už ką jie bus šaudomi, buvo atsakyta, kad po bombardavimo
mieste liko tik komunistai, rusai ir kitokie didžiosios Vokietijos priešai,
todėl reikia visus sušaudyti. J. Dzienajevičius 1958 m.
apie žudynes rašė: „Kai kažkurio liaudies keršytojo pirmomis karo dienomis
buvo nušautas vokiečių kareivis, atidengė savo veidą ir patys hitlerininkai.
Alytaus mieste, Jiezno gatvėje, naktį jie surinko 400 vyrų, pradedant nuo 16
metų amžiaus, ir sušaudė prie jų pačių išsikastos duobės.” J. Stepankevičius 1975 m. rašė, kad
Joninių naktį Alytuje vokiečiai sušaudė 400 vyrų: „Jie liko gulėti kepinant
saulei, lyjant lietui. Tik vėliau buvo leista pasiimti lavonus. Atskirdavo juos
iš drabužių. Mes savo tėvelio neradome. Kalbama, kad šaudant keletas bėgo link
Nemuno. Tą patvirtina rastos netoli upės bėgusiųjų kepurės.”
Lietuvių išeivijos autoriai rašydami apie nacių
okupantų vykdytas represijas Alytaus gyventojų atžvilgiu aukų skaičių irgi
pateikia skirtingai.
Broniaus Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva”
(ML) pateikta 200 nužudytųjų: „(…)
naktį iš birželio 23 į 24 Alytaus miesto vakarinėje pusėje kažkas apšaudė
pravažiuojančią vokiečių mašiną ir sužeidė vokiečių leitenantą. Tuo metu
Alytuje stovėjusio vokiečių dalinio vadas tuojau įsakė griebtis keršto akcijos:
vokiečiai ėmė vaikščioti po namus, rinkti niekuo nekaltus vyrus, įtardami juos
prokomunistais. (…) Iš viso buvo sušaudyta apie 200 asmenų.”
Bostone išleistoje
Lietuvių enciklopedijoje (LE) nurodoma 100 žuvusiųjų: „Alytuje
žudynės įvykdytos vokiečių keršto sumetimais 1941 birželio 24 naktį, kai miesto
vakarų pusėje neaiškiomis aplinkybėmis buvo sužeistas į galvą pravažiuojantis
vokiečių leitenantas. Tuo laiku Alytuje stovėjęs vokiečių dalinio vadas tuoj
įsakė imtis keršto akcijos. Vokiečių kariai vaikščiojo po namus, rinko vyrus ir
šaudė. Moterų ir vaikų nelietė. Iš viso sušaudė apie 100 asmenų, jų tarpe
keletą miesto apsaugos vyrų.”
Tadas Navickas,
rašydamas apie pirmas karo dienas Alytuje, pateikia net kelis žudynių faktus: „Jau tą
patį birželio 22 rytą Dzūkijoje vyrai griebėsi ginklo prieš sovietų okupantus.
Alytaus sukilimo vadai buvo kapitonas D. Jėčys, j.ltn. Jonas Borevičius. Naktį
iš birželio 23 į 24-tą Alytuj II kažkas apšaudė pravažiuojančią vokiečių mašiną
ir sužeidė vokiečių leitenantą. Vokiečiai tuojau griebėsi keršto. Jie pradėjo
rinkti po namus niekuo nekaltus vyrus ir juos be jokio pasigailėjimo šaudyt.
Viso buvo sušaudyta apie 100 vyrų, kurių tarpe ir keletas iš miesto apsaugos.
Taipgi tą pačią naktį keletas alytiškių šaulių, kurie, kurie veikė prieš
sovietus, buvo vokiečių sulaikyti ir įtarti, kad šaudę į juos, nes turėję su
savim ginklus. Birželio 24 d. Alytaus II senamiestyje, Kauno g-vėj, sovietų
agentai išprovokavo nekaltų žmonių žudynes, kai jie iš Maršako malūno nušovė
vieną vokiečių karininką. Vokiečiai atsikeršydami surinko iš Kauno ir Lelijų
g-vių apie 40 vyrų ir juos visus prie Beiralo javų sandėlio sušaudė. Vokiečių
daliniams žygiuojant miesto tiltu, kažkas lyg tai šovęs iš varpinės bokšto į juos.
Įtūžę vokiečiai apsupo bažnyčią. Joje surado kleboną kun. Konstantiną
Paulavičių, vikarą kun. Vincą Mazurkevičių, vargonininką Taujanską, Perminą,
Navicką bei dar kelis vyrus ir juos visus sušaudė. Negelbėjo jokie prašymai.”
Išeivijos autorius Albinas Gražiūnas kalba apie
300 aukų: „Antradienį, birželio 24 d., vokiečiai Alytuje vėl griebėsi smurto.
Kai viskas jau buvo pradėję rimti, nuo karo veiksmų išsislapstę miesto
gyventojai ėmė grįžti į namus. Tada įvyko naujas incidentas, pareikalavęs daug
aukų. Apie vidurdienį iš žydo Beiralo nusavinto malūno, kuris stovėjo netoli
žydų sinagogos, į pravažiuojantį karišką automobilį kažkas kelis kartus šovęs.
Anot vokiečių, šaudęs asmuo buvęs žydas. Niekas nebuvo nei užmuštas, nei
sužeistas, tačiau vokiečiai žiauriai keršijo. Jie padeginėjo namus bei griebėsi
gaudyti bei šaudyti miesto gyventojus vyrus. Taip buvo sušaudyta apie 300
taikių Alytaus gyventojų. Buvo šaudomi ne kuo nors įtarti ar apkaltinti žmonės,
o visi pakliuvę į žudikų rankas.” Žurnalistas A. Gražiūnas mini ir dar apie
vieną atvejį: „(…) iš I Alytaus
bažnyčios šventoriaus pasigirdo šūviai. Krito du vokiečiai. Apsupę šventorių
vokiečiai ten surado pasislėpusius tris raudonarmiečius. Sušaudė ne tik
raudonarmiečius, bet ir tos parapijos kleboną kun. V. Paulavičių bei vikarą
kun. Mazurkevičių, kurie esą leidę raudonarmiečiams šventoriuje slapstytis.”
Nepriklausomos Lietuvos
autorių nacių represijų ir žudynių tematika rašyta nedaug, nes istorikų dėmesys
labiau krypo į stalininio režimo sovietų vykdytas represijas, masinius trėmimus
ir pan.
1999 m. išleistoje A.
Miškinio knygoje „Užnemunės miestai ir miesteliai”, informacijoje apie Alytų
nurodyta, kad: „1941 06 22 užėmę vakarinę miesto dalį, vokiečiai
06 23-24 sušaudė apie 100, o rytinėje – apie 40 žmonių.”
Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (VLE)
paminėta, kad: „(…) 1941 06 23-24 vokiečių karininkų įsakymu sušaudyta apie 140 Alytaus
gyventojų.”
Istoriko dr. S. Jegelevičiaus surinktais
duomenimis, birželio 23 d. Alytuje, Maršako malūne, susibūrė grupelė nespėjusių
pasitraukti ir apsiginklavusių komunistų bei komjaunuolių. Kažkas iš to malūno
bokštelio apšaudė netoliese žygiavusius vokiečius, gal kažką sužeidė ar nukovė.
Vokiečių tankai malūną sunaikino. „Paskui
vokiečiai iš artimiausių kvartalų surinko 42 vyrus ir netoli incidento vietos,
Lelijų ir Bloznelio gatvių kampe, Višinskienės darže prie betoninės sandėlio
sienos sušaudė juos kaip įkaitus, keršydami už minėtą apšaudymą.” Dr. S. Jegelevičius rašo, kad būta dar
ir kitokių versijų: „Birželio 24 d. Lelijų gatvėje sušaudyta dar apie 40 žmonių. Tą pačią dieną mieste neva
įvykę naujos gaudynės. Sugauta per 200 vyrų. Jie suvaryti į I Alytų ir prie Šv.
Liudviko bažnyčios buvę viešai sušaudyti (tame būryje buvę ir 2 kunigai).” Tačiau
pastaraisiais teiginiais stipriai abejoja ir pats dr. S. Jegelevičius.
Įvairių prisiminimų autorių ir liudytojų
pateikiami duomenys taip pat nesutampa.
J.Buzas 1992 m. rašė, kad: „(…) birželio 24
vokiečiai, keršydami už du iš Maršako malūno nušautus fašistus, sušaudė apie
300 Alytaus vyrų.”
Antanas Rinkevičius istorinėje publikacijoje apie
Alytų 1994 m. rašė: „Birželio 23
d. hitlerininkai suėmė 43 vyrus, nusivarė į Lelijų gatvę ir paskelbė, kad jie
bus sušaudyti, nes po bombardavimo mieste esą pasilikę tik komunistai rusai ir
kitokie didžiosios Vokietijos priešai. Atvažiavo mašina kareivių ir suimtuosius
sušaudė. Iš 43 pasmerktųjų išsigelbėjo tik vienas Č. Bardzilauskas. Mieste buvo
iškabinti didelėmis raidėmis išspausdinti skelbimai: „Kas plėšikaus,
bus sušaudytas”. Kitas dar grėsmingesnis: „100 lietuvių už vieną vokietį. Už
kiekvieną nužudytą vokiečių armijos karį bus tuojau sušaudyta ne mažiau kaip
šimtas vietinių gyventojų lietuvių”. Birželio 24 d. keli mieste likę ginkluoti
komunistai ir komjaunuoliai susibūrė Kauno gatvėje Maršako malūno rūsyje. Juos
pastebėjo vokiečiai ir pasuko link malūno. Susirinkusiuosius saugojęs
sargybinis nušovė du vokiečius. Vyrai bandė pabėgti, tačiau netoliese buvę vokiečių
kareiviai atidengė ugnį iš tankų į malūną, apsuko kvartalą ir juos suėmė. Kartu
buvo suimti gatvėje pasitaikę žmonės. Suvarė visus suimtuosius – apie 40 žmonių
– netoli malūno į Tumosyno kiemą ir sušaudė. (…) Mieste prasidėjo žmonių
gaudymas. Hitlerininkai suėmė daugiau kaip 200 vyrų (tarp jų du kunigus) nuvedė
į rytinį Nemuno krantą ir netoli Šv. Liudviko bažnyčios viešai sušaudė. Šį įsakymą
ir masines gyventojų žudynes pirmomis karo dienomis Alytuje ir jo apylinkėse
įvykdė vokiečių armijos generolui leitenantui Volfgangui fon Ditfortui pavaldūs
kariuomenės būriai ir jam pavaldi komendantūra Alytuje.”
Zofija Janulynienė
(g.1912), kurios likimą skaudžiai palietė tuometiniai įvykiai, 1997 m.
papasakojo: „Mūsų šeima gyveno anapus Nemuno, Panemuninkėlių
gatvės 4-ame name. Tėvas Jaroslavas Taujanskas buvo vargonininku Alytaus I Šv. Liudviko bažnyčioje. Birželio 22 d. prasidėjus karui išbėgome į kolonijas,
apsistojome pas ūkininkus Bazevičius. Aprimus sprogimams, birželio 24 d.
parėjom į namus. Naktį mieste girdėjom baisų triukšmą, manėm, kad rusai
sugrįžo. Birželio 25-ąją paaiškėjo, kad vokiečiai naktį vyrus iššaudė, nes
kažkas Nemuno gatvėje vokiečių motociklininką nušovė. Alytaus I vyrus šaudė
pievoje šalia bažnyčios, ten buvo granatų išmuštos duobės. Vėliau kiti
pasakojo, kad vokiečiai atėję į bažnyčią, rado kunigus ir kelias davatkas. Jie
klausę, ar jūs čia vieni. Tie patvirtinę, o paskui vokiečiai radę klausykloje
vyrą pasislėpusį. Ir jį, ir kunigus sušaudė kartu su visais. Sužinoję apie tėvo
mirtį su seseria nubėgom į tą pievą. Krūvos lavonų gulėjo, net ant viršaus
primesta. Šiek tiek žemių užpilta ir kalkių. Įkaltas kuolas, lenta, ant vienos
parašyta: „50 komunistų”, ant kitos: „47 komunistai”. Moterys kurios atpažino, išsitraukė lavonus
ir pasiėmė. 1941-ųjų vasara buvo labai karšta, daugiau vyrų neleido paimt. Tik
spalio mėnesį, kai atvėso. Nuėjau į ligoninę, gyd. Kudirka davė ilgas juodas
pirštines, kartu su broliais ėmėm ieškot tėvo. Karstus liepė pasidėt šalia duobės
ir, radus artimąjį, iš karto dėti į karstą, nes lavonai jau buvo pradėję irti.
Kasė, traukė, kasė, traukė, o mūsų tėvo vis nebuvo. Radom jį pačiam duobės
dugne. Nuvežėm į kapus ir palaidojom.” Z. Janulynienė nežinojo
kitos informacijos apie sušaudytus Alytuje II, už Nemuno.