Nebelikus
jokių kliūčių pasienyje su Lenkija, atsirado galimybė netrukdomai
aplankyti istorines Jotvingių žemes. Ankstyvą penktadienio rytmetį
Alytaus miesto savivaldydės administracijos darbuotojai, tarybos nariai
bei keletas žurnalistų išvyko į Augustavą.
Pažintinė
kelionė prasidėjo nuo Seinų miestelio – lietuvių kultūros židinio.
Eugenijus Petruškevičius, lietuvybės puoselėtojas Lenkijoje, eruditas,
gyvoji enciklopedija, pažintį su Seinais pradėjo nuo buvusios kunigų
seminarijos, kur mokėsi daug iškilių lietuvių tautos asmenybių.
Šios kunigų seminarijos veikla buvo sustabdyta 1914 metais. Šiuo
metu pastate yra įsikūrusių įvairių organizacijų ir draugijų,
veikia keletas parodų salių. Pastato vidus laukia restauratorių rankų
ir tikrų šeimininkų.
Seinų
katedroje devyniolikto amžiaus pabaigoje ir dvidešimtojo pradžioje
dirbo lietuvių klasikas, poetas Antanas Baranauskas. Greta katedros
ir Domininkonų vienuolyno praeito amžiaus pabaigoje Antanui Baranauskui
pastatytas paminklas (skulptorius G. Jakubonis). Pasak Eugenijaus Petruškevičiaus,
teko susidurti su daug sunkumų, kol lenkų valdžiai buvo įrodyta
būtinybė pastatyti paminklą. Alytiškiai, pagebdami literatūros
klasiką, prie paminklo padėjo Baltosios rožės miesto simbolį –
baltų rožių puokštę.
Prie
Lietuvių namų maloniai visus sutiko Lietuvos konsulas, reziduojantis
Lenkijos respublikoje, Liudvikas Milašius. Kaimynystėje yra įsikūręs
Lietuvos konsulatas. Jaukioje Lietuvių namų salėje konsulas supažindino
su konsulato vykdomomis funkcijomis, kasdieninėmis problemomis, su
kuriomis susiduria tautiečiai Lenkijoje. Konsulate dirba trys žmonės
ir tai yra pati mažiausia diplomatinė atstovybė Lenkijoje.
Lenkijos
lietuvių pasididžiavimas „Žiburio” gimnazija, jos gyvavimas skaičiuojamas
nuo 1918 metų. Mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas, vedžiodamas
po erdvią mokyklą, atvirai pasakojo apie pasiekimus ir, žinoma, didžiavosi,
jog šios šiuolaikiškos mokyklos statybą finansavo Lietuvos Respublikos
vyriausybė. Statybos kainavo 10,5 mln. litų. Mokykloje mokosi 83 moksleiviai,
veikia trys mokymo pakopos: priešmokyklinio, pagrindinio ir gimnazijos.
Vyksta aktyvi užklasinė veikla. Mokykla yra privati, išlaikoma V.
Kudirkos draugijos fondo, ją remia ir Lietuvos vyriausybė.
Toliau
maršrutas vedė į Vygrių ežero pusiasalyje šešioliktame amžiuje
įsikūrusį kamaldulių vienuolyno ansamblį. Iš vienuolyno bokšto
atsiveria nuostabi apylinkių panorama, restauruotoje bažnyčioje prabanga
užgniaužia kvapą. Išvydome unikalias fotografijas, kuriuose užfiksuotas
Vygrių vienuolynas po bombardavimo. Vienuolyno celės yra pritaikytos
turistų ir poilsiautojų reikmėms.
Augustavas
– sėkmingai klestintis kurortinis miestas, turintis daugiau nei trisdešimt
tūkstančių gyventojų. Puikus pavyzdys, kaip efektyviai ir racionaliai
pasinaudoti Europos Sąjungos skirtomis lėšomis, kad sukurtum patrauklią
aplinką sau ir turistamas. Augustavo burmistras Kazimierzas Kožukowskis
pasidalijo patirtimi ir darbo principais renovuojant senus gyvenamuosius
namus, padarė trumpą ekskursiją po miestą, lankytinas turistų vietas,
parodė įrengtą vandens slidžių bazę. Aplankėme žymiausią Augustavo
paminklą Žygimantui Augustui. Taip sutapo, kad mūsų viešnagės
dieną Augustavas minėjo 451 metų gimtadienį.
Iš
Augustavo laivu plaukėme iki Studenos. Kanalais sujungti ežerai,
sutvarkytos pakrantės, poilsiavietės pritaikytos turistų pramogoms,
vaizdingos apylinkės stebino ne vieną.
Studena
ypatinga lenkams ir visiems tikintiesiems vieta. Garsi sekminių atlaidais,
kuomet marios žmonių suplaukia iš visos Lenkijos. Šaltinio vanduo,
turintis gydomųjų galių, ąžuolas, stovintis bažnyčios kieme ir
menantis Vytauto Didžiojo poilsį po juo. Salos koplyčia – ją puošia
liudijimai apie išgijimus ir paveikslas, kuris buvo nuneštas pėsčiomis
į Romą pašventinti. 1999 metais į Lenkiją atvykęs Popiežius Jonas
Paulius šioje koplyčioje meldėsi. Ant ežero kranto stovi įspūdinga
ir labai tikroviška Išganytojo skulptūra, kuri buvo pastatyta dar
esant jam gyvam. Auga ir ąžuoliukas, pasodintas prieš keliolika metų
Pontifiko garbei. Įsiminė Jono Pauliaus II žodžiai, parašyti koplyčios
sienoje, kad „…kiekvienas žmogus turi turėti sau šventą vietą,
į kurią galėtų sugrįžti…”.
Paskutinė
maršruto stotelė – Punskas. Mus sutiko pačios lietuviškiausios
seniūnijos viršaitis Lenkijoje Vytautas Liškauskas, kuris pasidžiaugė
savo mažos, bet labai tautiškos bendruomenės pasiekimais, gaunama
parama iš Lietuvos ir Lenkijos valstybių. Miestelyje gyvena apie 1200
gyventojų, leidžia savo žurnalą, leidinį vaikams, knygas, vyksta
aktyvus kultūrinis gyvenimas – 90 renginių per metus. Sekmadienį,
gegužės 18 dieną, Punsko lietuvių klojimo teatras minėjo 50 metų
jubiliejų.
Kelionė
pateisino savo tikslus ir lūkesčius. Galima palyginti savo privalumus
ir trūkumus, kuo esame pranašesni ar net progresyvesni savo idėjomis
ir darbais už kaimynus, gyvenančius vos už 100 kilometrų.
Susijęstraipsniai
