„Jeigu Romualdas – renginyje, jau galime pradėti“, – taip pastaraisiais metais atsiliepdavome apie buvusį bankininką, miesto tarybos narį, ilgametį sporto ir kultūros rėmėją, renginių dalyvį, komandų sirgalių bei neeiliniu tapusį žiūrovą Romualdą Maksimavičių.
Šiam garbiam, vienam garsiausių alytiškių šiemet būtų sukakę 80 metų.
Deja, Romualdo gyvenimo kelias sustojo ties 79-aisiais, o tai atsitiko pirmąją 2019 metų dieną.
Kai kurie R. Maksimavičiaus pasirodymai su humoro grupe „Sprigtas“ liko įamžinti, „Dainavos“ archyve galbūt bus išsaugotos jo pasirodymų, kelionių su ansambliu akimirkos.
Romualdo atminimas simboliškai atgulė ir į neseniai pasirodžiusią knygą „Alytaus futbolas“, kurios jis labai laukė ir sulaukė.
Knygoje pavyko paskelbti paskutinįjį R. Maksimavičiaus interviu, kuriame jo mintis apie Dzūkijos sostinę, sportą išdėstė Aldona Kudzienė. Kaip rašo ši publicistė, poną Romualdą Alytaus futbolo bendruomenė vadino relikvija.
„Iš paskutiniųjų einu. Ne vienas treneris juokais žadėjęs už nuolatinį dėmesį man medalį užkabinti, bet vis neužkabina…“, – paskutiniame interviu juokavo nusipelnęs Alytaus visuomenininkas.
„R. Maksimavičius nuo 1963 m. dirbo TSRS pramonės ir statybos banko įgaliotiniu Alytaus zonai. Ne vienas garbaus amžiaus alytiškis tvirtina, kad Romualdo teigiamos asmeninės savybės ir einamos pareigos daug gėrio atnešė Alytui, ne išimtis ir futbolas. Jis, nusipelnęs pramonės ir statybos banko darbuotojas, prisidėjo prie Sporto rūmų, miesto stadiono išplėtimo darbų, ledo ritulio aikštelės įrengimo, net prie auksinės „Dainavos“ komandos – padėjo ją stiprinti“, – rašoma apie neeilinio miestelėno vardą savo veikla užsitarnavusį alytiškį.
„… Šiandien galvoju, kad tokia mano mada, kurią iš tėvų paveldėjau. Jie buvo atjautūs ir tai perdavė man. Aš jei pats negalėdavau, per kitus prieidavau, kad saviems pagelbėčiau. Manimi visi, taip pat ir kolegos bankininkai tikėjo, palikdavo tuščių pervedimų. Padėdavome sportui apskritai, nes reikėjo. Bet reklamuotis tai tikrai nemėgau…“, – šiais žodžiais pokalbį baigė R. Maksimavičius.
„Jei „Dainava“ žaidė namuose, alytiškiai plaukte plaukė į stadioną, kaip į didžiausią šventę. Bėgo iš darbo, negavę bilietų lipo per tvoras. Valdžia ėjo pažiūrėti varžybų su kvietimais. Bet kokiu oru sėdimų vietų neužteko… Stadionas tada neturėjo apšvietimo, žmonės ėjo iš dūšios, eilės toli nutįsdavo prie kasos. Aistruoliai išsirėkdavo iki užkimimo… Galingas sirgalius buvo toks Žuvelis, visuomet stadione buvo matomas ir Romas Maksimavičius, Algis Zubrickas. Jie nepraleisdavo nė vienų varžybų", – pagrindinius praeito amžiaus Alytaus futbolo fanus prisiminė auksinės „Dainavos“ dešinysis gynėjas, Lietuvos čempionas Juozas Aleksierius.
ATNAUJINTA
Atsisveikinimas su a. a. Romualdu Vytautu Maksimavičiumi:
trečiadienį (sausio 2 d.) nuo 16 val., ketvirtadienį (sausio 3 d.) nuo 10 val. –
1-oje laidojimo namų „Skausmo užuovėja” (Pulko g. 96/Rūtų g. 65) salėje.
Ketvirtadienį (sausio 3 d.) 18 val. aukojamos mišios Alytaus Šv. Angelų sargų bažnyčioje (Savanorių g. 14).
Pskutinis atsisveikinimas„Skausmo užuovėjoje” penktadienį (sausio 4 d.) 11 val.
Laidotuvės vyks Alytuje (Daugų g. kapinėse)
PAPILDYTA
Pro memoria Romualdui V. Maksimavičiui
Kas be tavęs švelniai rudenį puoš –
Spalvotais pieštukais išmargins, išpieš
Ir gabalą aukso nuo klevo skaros
Be skausmo ir prievartos vėjy atplėš.
Kas be tavęs žiemą šėls ir pustys –
Ir dienom, ir naktim smilkinių sidabru – – –
Vieniems gal atrodys, – tai šiek tiek per anksti,
Kitiems, – kad šiek tiek per vėlu – – –
Jeigu laikrodžiai staiga sustotų
Ant stalų, ant rankų, sienų, bokštų,
Kaip žinotų laikas, kaip žinotų,
Ką kada pamilt, ko kada nekęst;
Kaip žinotų laikas, kaip žinotų,
Ką kada pradėt, ką kada pabaigt;
Kaip žinotų laikas, kaip žinotų,
Kam kada ateit, kam kada išeit;
Kaip žinotų laikas, kaip žinotų,
Kam – kada – – –
Albertas Antanavičius
Romualdui V. Maksimavičiui atminti
Taip, tai tas pats Romualdas – bankininkas, miesto tarybos narys, įžvalgus visuomenininkas ir „Sprigto“ artistas-jumoristas-pokštautojas viename asmenyje, kuriame sutilpdavo tiek daug, kad net ir Alytaus dvasia ir tam tikras ženklas pažymėtas Romualdo asmens, stiliaus, veido išraiškos ir šmaikščios šnektos, atrodė, tilpo tame viename-vieninteliame žodyje – Maksimavičius. Ir viskas aišku, suprantama iškart. Ir nors jo vardo daugelis ir nežinojo, užtat šiandieną visi lenkiamės prieš skambią pavardę, kurią savo gyvenimu įprasmino ir įaudė į Alytaus gyvenimą šis garbus alyciškis, orus Lietuvos pilietis ir mielas daugelio mūsų visų alytiškių bičiulis, draugas, nepamainomas įvairiausių Alytaus renginių dalyvis, šmaikštus komentatorius ir spalvingas žmogus. Žmogus išėjo, Alytus palydėjo ir užrašė vardą į savo brangiausių ir ištikimiausių piliečių knygą.
Prisimenu Maksimavičių dar nuo mokyklinių laikų, nes mano motina, buvusi „Putino“ choristė ne tik bendravo su Romualdo šeima, bet ir dalyvavo koncertiniuose renginiuose kartu su „Sprigto“ komanda. Iš tų mokyklinių prisiminimų iškyla šis šviesaus ir be galo linksmo žmogaus veidas. Gaila, neteko jo išvysti Kalėdų senelio vaidmenyje…
Sigitas Jegelevičius kažkada minėjo, kad – jei būdamas Alytuje nesutikai Maksimavičiaus, tai Alytuje ir nebuvai…
O Algirdas Kunčinas taip pat antrina, kad Vilniuj, per dainų šventes jei nesutikai Maksimavičiaus, tai ir šventė ne kokia…
Daug tų įvairių prisiminimų, kurie užlieja mūsų širdis šiluma, prisiminus gerbiamą ir mylimą alytiškį Romualdą Maksimavičių. Tebūnie jam lengva Lietuvos žemelė ir Alytaus smiltelė.
Alvydas Jegelevičius, 2019-01-07, Vilnius