Adventas – laikas, kai žiemos nykumas žada viltį, sugrįžtančią saulę. Laikas, kai ramybėje ir gerume krikščioniškas pasaulis laukia kūdikėlio Jėzaus gimimo. Šis laikas mums primena, kad žmogaus harmoningai egzistencijai, pilnatvei reikalingas ir dvasinis augimas. Šiuo laikotarpiu labiau negu bet kada norisi dalintis gerumu, širdžių šiluma ne tik su savo artimaisiais, ir visais šalia esančiais, bet ir nepažįstamais žmonėmis.
Kaip elgtis mažam žmogui, kai trokšti daryti gerus darbus, bet nelabai supranti, ką tai reiškia? Ar akimirka, kai paimi brangų telefoną ir rodai jį klasės draugams, ar tai verčia tave daryti gerus darbus?
Todėl ir verta ieškoti, kaip išgyventi šitą ypatingą laiką, kad jis mus paliestų, keistų mus ir mūsų supratimą apie Advento laikotarpį.
Likiškėlių progimnazijoje Adventą, padedami savo mokytojų, stengėsi ypatingai pajusti priešmokyklinio amžiaus vaikai ir 1-3 klasių pradinių klasių mokiniai. Kiekvieną pirmadienio rytą jie skubėjo į mokyklos aktų salę, čia degančių Advento žvakių šviesoje buvo skaitomi nykštukų laiškai su pamokančiomis istorijomis. Susidomėjimą bei intrigą išlaikė paslaptis – niekas nežinodavo, kas ankstų rytą gaus šį laišką. O laiškelį gavo mokyklos direktorius Donatas Vasiliauskas, aktorius ir režisierius Robertas Šarknickas bei kunigas Arnas Abraitis. Taigi į mokyklos aktų salę skaityti istorijos ateidavo vis kitas progimnazijos bendruomenės narys. Šios idėjos iniciatorės pradinių klasių mokytojos Asta Dvareckienė ir Jurgita Andriuškevičienė pradėdavo renginį su savo auklėtiniais vis nauja kalėdine giesme. Prisijungė ir pirmokėlių folklorinis ansamblis ( mokyt. Lina Umbrasienė)
Mažųjų akyse buvo galima įžvelgti susidomėjimą – kaip atidžiai jie klausydavo skaitomo laiško. Be to, kaip jie kalbėjo, jog tokie susitikimai pažadino norą daryti gerus darbus. Taip jie skaičiavo kartus, kai padarydavo vienas kitam paslaugą – ją užfiksuodami lapelyje ir įmesdami į gerų darbų vazą.
1a ir 2b klasių tėveliai bei mokytojos Asta Dvareckienė ir Jurgita Andriuškevičienė, atėjusios į baigiamąjį projekto susitikimą, taip pat atliko kūrybinę užduotį: kartu su savo vaikais kūrė kalėdinę dekoraciją ir surengė parodą. Mokytojoms visada smagu matyti kuriančius, dirbančius, pajaučiančius bendrystę mokinius kartu su jų tėveliais.
Liko neuždegta tik paskutinė advento žvakė. Ją uždegsime kiekvienas savo namuose, kad dar daugiau šviesos pasklistų ne tik aplink, bet ir mūsų visų širdyse.
Prieš išsiskirdami palinkėjome vieni kitiems Kalėdų stebuklų išsipildymo. O gal jis jau įvyko, jei pajutome, supratome, jog didžiausia laimė – tai jausmas, kad esi ne vienas. Ne tik todėl, kad turi tėtį, mamą, brolį, sesę, ar mokytoją, bet ir palaiminimą ir didžiulį norą daryti gerus darbus.