Europos sąjungos teisingumo teismas (ESTT) paskelbė preliminarų nutarimą byloje dėl privalomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo ir transporto priemonių eismo sąvokos.
ESTT nagrinėjo situaciją dėl dviejų apgadintų automobilių prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje, kai vienas iš keleivių, atidarydamas dešiniąsias galines automobilio dureles, apgadino šalia stovėjusio automobilio kairiąją galinę pusę.
Abiejų automobilių vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, nors ir abu pripažino, kad antrąjį automobilį apgadino pirmojo automobilio keleivis, atidarydamas dureles.
Pirmasis automobilis buvo apdraustas BAN (“Baltijas Apdrošināšanas Nams”) draudimo įmonėje, antrasis – BTA (“Baltic Insurance Company“). Ginčas kilo po to, kai BAN draudimo įmonė atsisakė atlyginti antrojo automobilio vairuotojo patirtas remonto išlaidas, kurios sudarė 67,47 Eur, teigdama, kad automobiliai stovėjo nejudėdami, todėl tai neturėtų būti suprantamas kaip draudžiamasis eismo įvykis pagal įstatymą dėl privalomojo draudimo.
Latvijos aukščiausiasis teismas kreipėsi į ESTT išaiškinti, ar sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima situacijas, kai transporto priemonė apgadinama atidarant automobilio dureles abiem transporto priemonėms nejudant. Byla susijusi su Tarybos direktyvos 72/166/EEB (toliau – Direktyva) 3 straipsnio 1 dalimi, kuri turi būti nagrinėjama „atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir teisės akto, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus“.
Iš ES teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, matyti, kad jais siekiama, pirma, užtikrinti laisvą ir transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Europos Sąjungos teritorijoje, ir jose esančių asmenų judėjimą ir, antra, garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami vienodai, neatsižvelgiant į konkrečią Sąjungos teritorijos vietą, kur įvyko eismo įvykis.
Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, apima „bet kokį“ transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą jos, kaip vežti skirtos priemonės, funkciją. Tai, jog pagrindinėje byloje aptariamą įvykį lėmė ne pirmosios transporto priemonės vairuotojo, bet jos keleivio veiksmai, neleidžia savaime manyti, kad transporto priemonės naudojimas tuo momentu neatitinka transporto priemonės funkcijos ir todėl jo neapima sąvoka „transporto priemonių [eismas]“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį.
Dabartinis Lietuvos teisinis reguliavimas kol kas nesutampa su ESTT išaiškinimu minėtoje byloje. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 13 d., eismo įvykis apibrėžiamas kaip įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas.
Esant situacijai, kai automobilis apgadinamas transporto priemonėms stovint vietoje, draudikai vis dar atsisako išmokėti draudimo išmoką pagal transporto priemonių valdytojų atsakomybės privalomąjį draudimą, nes žala atsirado ne eismo įvykio metu. Vadovaujantis ESTT išaiškinimu byloje C-648/17, tokia išmoka asmeniui priklauso.