Istorijos mėgėjams pateikiama trumpa apžvalga iš Gintaro Lučinsko spaudai ruošiamos knygos „Nacių keršto akcija 1941 m. pirmomis karo dienomis Alytuje”.
Autorius bus dėkingas uz pastabas ir pasiūlymus.
1941 m. birželio 22 d. anksti ryte prasidėjo Vokietijos – Sovietų
Sąjungos karas. Alytus buvo smarkiai bombarduojamas, nes čia buvo dislokuota
sovietų 3-čio mechanizuoto korpuso 5-os tankų divizijos daug tankų ir buvo
įrengtas aerodromas.
1941
m. birželio 23 d. per
Kauno radiofoną LAF-o įgaliotinis Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos
valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė sudarytos Vyriausybės sąrašą.
Laikinoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė išleido įsakymą, kad visi buvę
laisvos Lietuvos tarnautojai grįžtų į savo vietas ir pradėtų eiti ankstesnes
savo pareigas. Tose policijos nuovadose, į kurias seni pareigūnai dar negrįžo,
policijos organizavimo darbo turėjo imtis šauliai, partizanai ir susipratę
aktyvūs vietos lietuviai patriotai.
Tą pačią birželio 23-iąją Alytaus gimnazijos
mokytojo Mykolo Babiliaus iniciatyva buvo sušauktas vietos lietuvių
susirinkimas, kad išrinktų Komitetą viešajai tvarkai palaikyti. Lietuvių
komitetas paskyrė laikinai eiti apskrities viršininko pareigas kpt. Stepą
Maliauską, o laikinu Alytaus miesto komendantu – kpt. Domininką Jėčį. Pirmomis
karo dienomis Alytuje susiformavo trys šaulių-partizanų būriai: kpt. D. Jėčio
būrys veikė dešiniajame Nemuno krante, ats. ltn. V. Šimoliūno būrys – prie
kelio į Kauną, o ats. ltn. B. Meškelio būrys – artilerijos kareivinių rajone.
Nors šauliai-partizanai ant rankovių ryšėjo
pogrindžio nurodytus baltus raiščius, o laikinosios policijos sargybiniai buvo
aprūpinti liudijimais vokiečių kalba, tačiau vis tiek įvyko didelė tragedija –
birželio 23 d. vokiečiai nuginklavo ir sušaudė ats. ltn. B. Meškelio
vadovaujamą 42 šaulių-partizanų būrį, o birželio iš 24-osios į 25-ąją naktį
sušaudė 8 Alytaus laikinosios policijos nuovados sargybinius ir 2 partizanus,
padėjusius policininkams, taip pat buvo nužudyta ir daug civilių miesto gyventojų.
Okupantų vokiečių nužudytieji laikinosios policijos sargybiniai – Jonas Andruškevičius,
Rapolas Česynas, Petras Jodauga, Stasys Linkevičius, Antanas Matusevičius,
Stasys Mugenis, Juozas Ramanauskas, Juozas Tumasonis; sukilėliai partizanai –
Vytautas Buinickas, Algirdas Ražaitis ir kt.
Pirmadienį, birželio 23-iosios rytą, rusų
kariškiai pradėjo masiškai bėgti iš miesto Ulonų gatve Kaniūkų tilto link. Juos
kitoje tilto pusėje prieštankiniais pabūklais sutiko jau nuo Gardino pusės
atžygiavę vokiečiai ir rusams tiltu prasiveržti nepavyko. Sukilėliai suprato,
kad jei nesutrukdys sovietams sugrįžti į miestą, prasidės plėšikavimai, jie čia
įsitvirtins ir įsivels į gatvių kautynes su iš Simno pusės atslenkančio fronto
daliniais. Nukentės miestas, žus daug čia dar užsilikusių alytiškių. Vokiečiai
gali panaudoti artileriją, kils dar daugiau gaisrų. Nusprendę neleisti rusų į
miestą, kad neprasidėtų kautynės gatvėse, Alytaus pakraštyje jau buvo
išsidėstęs ir užsimaskavęs šaulių-partizanų būrys, kurį sutelkė ir jam vadovavo
B.Meškelis. Sukilėliai sovietų dalinį sutiko stipria ugnimi. Vykstant mūšiui,
besikaunančiuosius apsupo vokiečiai. Rusai mėtė ginklus ir pasidavinėjo, keli
vadai ir politrukai nusišovė, o sukilėliai džiaugėsi, kad atsilaikė ir neleido
bolševikams prasiskverbti į miestą. Nors šauliai-partizanai ant rankovių ryšėjo
pogrindžio nurodytus baltus raiščius, tačiau vokiečiai juos sutiko kaip
priešus, visus nuginklavo ir nuvedę uždarė Ulonų gatvėje ištuštėjusiose
kareivinėse, palikę apsaugą. Būrio vadas B.Meškelis, mokėdamas vokiečių kalbą,
dar bandė aiškintis su vokiečių kariais, bet tie į jokias kalbas nesileido.
Birželio 23-osios areštuotus 42 vyrus ginkluoti
vokiečiai Pulko gatve nusivarė per A. Juozapavičiaus tiltą ir Nemuno pakrantėje
visus sušaudė. Išsigelbėjo tik vienas vyras – Antanas Merkelis, kuris buvo
geras plaukikas. Jis, pastūmęs į šalį artimiausią konvojininką, staiga šoko į
Nemuną, pasinėrė ir šiaip taip nusigavo į kitą Nemuno pusę. Kadangi jau buvo
prieblanda, vokiečiai pašvietė lemputėmis, pašaudė ir nuėjo. Kai kurių
žuvusiųjų pavardės yra žinomos: būrio vadas ats. ltn. Benjaminas Meškelis, ats.
vrš. Pranas Valiulis, šauliai Juozas Andriuškevičius, Juozas Laukaitis, Andrius
Tamulevičius, Leonas Miglinas, Juozas Pakrosnis… Sąrašas nebaigtas, kaip neturi
pabaigos ir mūsų Tėvynės istorija. Sušaudytųjų lavonus vokiečiai ten pat ir
paliko. Gavę leidimą, giminės žuvusiųjų kūnus surinko ir palaidojo Alytaus bei
Rumbonių (Alytaus vls.) kapinėse. Būrio vadą B. Meškelį artimieji palaidojo Ūdrijos
k. (Alytaus vls.) kapinėse. Pasakyti viešai, kad sukilėliai žuvo nuo vokiečių
rankos, nebuvo galima. Tiesa, vėliau Vokietijos 3-iosios tankų armijos
generolas von Bock per Alytaus miesto komendantą Kurtą Krečmerį atsiprašė, o
Vilniaus žandarmerijos vadas, buvęs klaipėdietis Kanapė pripažino, jog Alytaus
sukilėliai sušaudyti per klaidą, nes įvyko nesusipratimas. Jis aiškino, kad
miestą puolusi vokiečių kariuomenė su sukilėliais neturėjo ryšio ir nesuprato
jų veiksmų. Tie vadai, kurie įsakė sukilėlius suimti, nužygiavo pirmyn
nepasirūpinę, kad įsakymas būtų pakeistas. Lietuvius sušaudė „Zonder
komandos” žandarai, kurie buvo pavaldūs gestapui.
Yra žinoma, kad šauliai-partizanai ir
kitose vietovėse nukentėjo tiek nuo sovietų, tiek nuo vokiečių, kai priekiniai
vokiečių daliniai sušaudė pagautus su ginklu civilius asmenis, nepaisydami
įrodinėjimų, kad jie kovoję prieš sovietus. Buvo atsitikimų, kai pavieniai
besitraukiantys nuo raudonųjų iš Varėnos poligono lietuviai kariai, persirengę
civiliais rūbais buvo pagauti beeiną namo ir sušaudyti dėl vienos priežasties –
trumpai nukirpti plaukai! Trumpai apsikirpusių buvo sušaudyta ir moksleivių,
įtarus juos esant persirengusiais raudonarmiečiais. Nors prieš prasidedant
karui, Rytprūsiuose stovėjusioms Vermachto divizijoms duotame įsakyme
buvo nurodyta, jog Lietuvoje numatoma vietinių partizanų priešbolševikinė veikla
(vok. Taltligkeit), todėl užtikti ginkluoti civiliai su baltais rankovės raiščiais
ir raidėmis TDA, jei įrodytų savo priešsovietinius veiksmus, laikytini talkininkais
(vok. Helfers). Kažkodėl to įsakymo negavo ar jį ignoravo
Waffen SS divizijos. Užtat Lietuvoje ir kalbėjo, kad vokiečiai yra žiaurūs ir
žudo net jiems padedančiuosius.
Yra daug svarbių, neatskleistų, neišaiškintų
Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo pradžios istorinių įvykių Alytuje. Reiktų
ištirti, kas (sukilėliai, sovietiniai aktyvistai, komjaunuoliai, žydai) tyčia
ar netyčia, ar provokuodami šaudė į vokiečius. Įvairiuose šaltiniuose aukų
skaičius svyruoja nuo 42 iki 1000, skiriasi daug kitų faktų, aplinkybių.
Lietuvos Centriniame
valstybės archyve, Alytaus apskrities viršininko fondo 1941 m. bylose yra
keletas dokumentų, kuriuose užfiksuotos Alytaus miesto laikinosios policijos
sargybinių žuvimo aplinkybės. Alytaus miesto laikinosios policijos vado
padėjėjo V. Zenkevičiaus 1941
m. birželio 25 d. raporte Alytaus apskrities viršininkui rašoma: „Š.
m. birželio mėn. 24 d. vokiečių armijos N Korpuso generalinės Komandos lauko
žandarmerijos vado įsakymu Alytaus miesto laikinoji policija turėjo
perimti savo apsaugon devynis sargybos postus prie įvairių turto sandėlių. Tuo
pačiu įsakymu
sargybos turėjo saugoti joms pavestus postus dieną ir naktį. Visi sargybiniai
buvo aprūpinti liudijimais išduotais Alytaus m. Komiteto vokiečių kalba. Naktį
tarp 24 ir 25 d. įvyko susišaudymas vokiečių patrulių su vietos komunistais. To
pasėkoje per klaidą žuvo žemiau išvardinti penki Alytaus m. laikinos policijos
sargybiniai.
1.
Jodauga Petras – iš sargybos posto prie Vojentorgo
manufaktūros sandėlio Kauno ir Nemuno g. kampe.
2.
Ražaitis Algirdas – ėjo į sargybos postą Merkinės g.
prie miltų sandėlio (buv. Samunickio).
3.
Linkevičius Stasys – kartu su Ražaičiu vyko į tą patį
postą.
4.
Tumasonis Juozas – taip pat ėjo kartu su Ražaičiu ir
Linkevičiumi į tą patį postą.
5.
Matusevičius Antanas – ėjo apie 2-rą val. nakties į
sargybos postą prie buv. Tamosyno kepyklos į 2-ąją pamainą.
Visų lavonai, išskyrus Matusevičiaus, rasti Lelijų g-vėje.
Atrodo, kad jie buvo sulaikyti ir nuvedus į Lelijų gatvę , sušaudyti.
Matusevičiaus lavonas rastas Pulko gatvėje.” Alytaus
policijos nuovados vyr. policininkas P. Paulauskas 1941 m. liepos 5 d. patyrimo protokole
užfiksavęs, kad „1941 m. birželio mėn. laikinosios Alytaus nuovados
policijos policininkas Česynas Rapolas buvo paskirtas prie Maršako malūne,
Alytaus mieste Nemuno g-vėje esančio javų sandėlio sargybiniu ir, tą pačią
dieną, apie 20 val. 30 min. jis buvo pakeistas kitu sargybiniu ir grįždamas iš
tarnybos, laike kilusio tarp vokiečių karių su komunistais susišaudymo, žuvo
ant Kauno-Nemuno g-vių sankryžos (…).”Alytaus
apskrities viršininko įsakymuose – 1941 m. liepos 4 d. Nr.3, 1941 m. liepos 5 d. Nr.4, 1941 m. spalio 25 d. Nr.15
– įrašyta, kad Alytaus policijos
nuovados septyni policininkai žuvo eidami tarnybines pareigas, kai birželio
mėn. iš 24 į 25 d. naktį Alytaus mieste Reicho armijos daliniai susišaudė su
komunistais. 1941 m. rugpjūčio – spalio mėn. Alytaus policijos nuovados
viršininko J. Vasiliausko atliktoje kvotoje dėl laikinosios policijos
sargybinio Jono Andruškevičiaus žuvimo aplinkybių nustatymo ir pripažinimo, kad
jis žuvo einant tarnybos pareigas, be kita ko nurodyta, kad susišaudymas tarp
vokiečių ir bolševikų prasidėjo birželio 24 d. apie 20 val. Nemuno-Kauno gatvių
rajone.
1941
m. liepos 17 d. Alytaus
policijos nuovados viršininko raporte (APNVR) apskrities policijos vadui pateikta (neaiškinant, kas nušovė, kodėl
žuvo) 146 Alytaus mieste ir 10 Alytaus valsčiuje žuvę žmonės.
Vienas iš žudynių
liudytojų Jonas Borevičius (g.1914), Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas,
1941 m. TDA Alytaus kuopos būrio vadas, karo metais savo rašytuose parodymuose
teigė, kad vokiečiai sušaudė apie 150 Alytaus gyventojų, tvirtino pats matęs
19-os žmonių lavonus.„Iš 22 į 23 birželio prie Maršako malūno buvo
užmušti du vokiečių patruliai. Užmušėjai nebuvo išaiškinti. Už tų dviejų
vokiečių patrulių užmušimą buvo sušaudyta apie 150 Alytaus miesto gyventojų.
Civilių gyventojų šaudymui vadovavo G.F.P. štabfeldfebelis (Geheime feldpolizei –
vokiečių slaptosios lauko policijos puskarininkis – G.L.). Grupė
vokiečių, vadovaujamų minėto štabsfeldfebelio, darė kratas Kauno ir Seirijų
gatvių rajone ir suiminėjo visus rastus namuose nuo 15 iki 50 metų amžiaus
vyrus ir naktį iš 23 į 24 birželio juos šaudė. Šaudė grupėmis po 20-25 žmones.
Šaudoma buvo Kauno gatvėj šlaituose, Vilniaus gatvėj ir už tilto Vilniaus
pusėje. Vokiečiai į tautybę nekreipė dėmesio. Šaudė įvairių tautų piliečius. Tą
naktį, kai buvo nušauti vokiečių patruliai, vokiečių buvo užmušti keli
policininkai, dežuravę gatvėse ir neturėję vokiškų dokumentų. Jų pavardės:
1. Valiulis,
smetoninės komendantūros tarnautojas, alytiškis,
2. Česynas
Rapolas, kilęs iš Alytaus apskrities, gimnazijos mokinys, buvęs policininkas,
3. Linkevičius,
buvęs Alytaus miesto savivaldybės policininkas ir dar trys, kurių pavardžių
nežino.
Po to buvo nušautas ir gimnazijos
kūno kultūros mokytojas Meškelis. (…) Laike Alytaus miesto bombardavimo žuvo
apie 200 civilių gyventojų. Miestas sugriautas iš oro. Tiltai liko
nesugriauti.”
Liudytojas A.Vilimas 1949 m. sausio 15 d. rašytuose
parodymuose mini 170 Alytuje sušaudytų žmonių: „(…) Jau pirmą dieną, kada
tik vokiečių kariuomenė įėjo į Alytų (birželio 22 dieną), buvo sušaudytas
Alytaus miesto, Vilnijos pusėje, katalikų bažnyčios klebonas kunigas
Paulavičius, jo vikaras kunigas, zakristijonas ir, rodos, vargonininkas už tai,
kad buk jie paslėpę bažnyčioje Raudonosios Armijos karius. Tą pat dieną Alytaus
mieste, Suvalkijos pusėje, kas tai nušovė kelis vokiečius Kauno gatvėje iš
Maršako malūno. Už tai vokiečiai tuojau ėjo per butus Kauno gatvėje ir
suiminėjo visus rastus vyrus; žydus, lietuvius ir lenkus. Jų surinko apie 170
žmonių ir sušaudė, kad įbaugintų Alytaus miesto gyventojus (…).”
Sovietmečio laikų
propagandinėje istorinėje literatūroje ir spaudoje žuvusiųjų alytiškių skaičius
nurodomas taip pat įvairus, pateikiama prieštaringa informacija apie žudynes.
(bus daugiau)