Iš Alytaus kilęs Eimantas Belickas ėmėsi režisieriaus darbo, Liudvika Pociūnienė – scenarijaus, prisijungė operatorius Narvydas Naujalis, kompozitorius Gabrielius Zapalskis, scenografė Dalia Dūdėnaitė, kostiumų dailininkė Rasa Taujanskienė, prodiuserė Teresa Rožanovska ir Lietuvoje gimė naujausia dokumentinio kino juosta „Tumo kodeksas“, skirta vienai ryškiausių XX amžiaus asmenybių Juozui Tumui Vaižgantui (1869-1933).
„Kai užsiminėme Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiams, kad ketiname kurti filmą apie Vaižgantą, sulaukėme palinkėjimo nenuskęsti“, – prisimena L. Pociūnienė. Vaižganto raštų apimtis didžiulė, tad kūrėjai daugiausia rėmėsi laiškais ir amžininkų prisiminimais, kitaip tariant, gyva kalba ir poelgiais – imliausia medžiaga filmo veiksmui.
Pasak filmo režisieriaus E. Belicko, energija, Vaižgantas buvo gerokai aplenkęs laiką ir, tikrąja to žodžio prasme – laisvas žmogus, populiarumą tarp šviesuomenės ir paprastų žmonių pelnęs optimizmu bei tolerancija.
Apie Vaižganto asmenybę sklido daug pasakojimų: kaip jis basas vaikščiojęs Kaune po Laisvės alėją, kaip į pamokslus įpindavęs „šposus“, kaip sveikindamasis neleisdavęs bučiuot rankos ir stengęsis pats pirmas žmogų pabučiuoti į žandą, kaip išdalydavęs prašytojams visus savo pinigus ir ant durų prisegdavęs raštelį – „Pinigų neskolinu, patsai skolinuos“.
Pasak L. Pociūnienės, Vaižgantas buvo retas „egzempliorius“, kuriam sąžinės balsas svarbesnis už visas valdžias ir kovas dėl įtakos. Be to, būdamas nepaprastai užimtas, turintis krūvas įsipareigojimų ir darbų, pasižymėjo nuoseklumu, gebėjimu uždegti kitus ir pasiekti konkrečių rezultatų.
„Manau, sutikę jį šiandien nejaustume jokio kartų skirtumo. Tad ir filme norėjau jį priartinti, padaryti savą, šiuolaikišką, ne pakylėtą ant pjedestalo, kaip įprasta vaizduoti mūsų šimtmečio herojus. „Tumo kodeksas“ – ne pamokslavimas, o vieno žmogaus vertybių kodeksas – žmogaus, kuris gyveno atvirai sakydamas tiesą ir nelikdamas abejingas", – sako režisierius E. Belickas, žiūrovams pažįstamas ir kaip montažo meistras, ir kaip buvęs grupių „Airija“, „LT United“, „Naktinės personos“, „Vynas“ muzikantas, o dabar – Andriaus Mamontovo multiinstrumentininkas.
Pasak E. Belicko, iki „Tumo kodekso“ Vaižgantas jam buvo tarsi „senelis, gražiai rašęs apie kaimiečius", o kurdamas filmą jį atrado visai kitokį – veiklų, šmaikštų, autoironišką, laužantį kanonus ir išsiskiriantį gilia nuojauta, pirmose šviesėjančios, nuo plūgo nueinančios Lietuvos gretose. Juostos kūrėjams imponavo ir tai, kad Vaižgantas visiškai nepanašus į nuolat besiskundžiantį lietuvį.
„Matyt, jis buvo iš tos nykstančios padermės, kuri kažkaip mokėjo įžiebti žiburėlį, užuot vainojus tamsą. Šalia visų visuomenės „diagnostikų“ – jo kartos ir dabartinių – labai intelektualiai analizuojančių, kaip viskas blogai, jis elgiasi ir kalba taip, tarsi žinotų, kaip tą blogumą pataisyti“, – sakė L. Pociūnienė.
Dokumentinėje juostoje „Tumo kodeksas“ iškilias istorines asmenybes vaidina Ramūnas Cicėnas (J. Tumas Vaižgantas), Aleksas Kazanavičius (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Rolandas Kazlas (Petras Klimas), Miglė Polikevičiūtė (Bronė Klimienė), Darius Gumauskas (brolis Jonas Tumas).
„Į R. Cicėną atkreipėme dėmesį labai seniai, tada, kai su Eimantu (ir Petru Savickiu) kūrėme laidas televizijai „Laiko ženklai“ ir net negalvojome, kad patys kada nors imsimės filmo apie Vaižgantą. Šiaip iš kalbos išėjo, kad Ramūnas, tada dar jaunas ir garbanotas, labai tiktų Vaižganto vaidmeniui. O panašumo esama ne tik išorinio. Ramūnas labai subtilus, lankstus ir atidus aktorius. Prisipažinsiu, mane maloniai nustebino aktorių meistrystė, ypač tuose epizoduose, kur staiga išskyla komiškos kibirkštėlės", – įspūdžiais pasidalino scenarijaus autorė.
L. Pociūnienė ir E. Belickas drauge dirba jau daugiau nei dešimtmetį. Nors ilgo metro premjera didžiajame kino ekrane abiem yra pirmoji, pasak Eimanto, ta debiutinė energija buvo smagi ir saldi, tačiau su labai aukštai iškelta reikalavimų kartele visai kūrybinei komandai.