Oganes Arakėlian (37 m.) ir pilotavimo mokslus baigusi jo žmona Rūta Kavaliauskaitė-Arakėlian (37 m.) spjovė į karjeros perspektyvas Vilniuje ir persikėlė į Alytų, kur įkūrė barą „Fenix“, pakeitusį miesto veidą.
Oganes: „Į Vilnių iš Alytaus išvykau mokytis, ten susipažinau su Rūta, sukūrėme šeimą, pradėjome verslą – vertimų biurą „Ex libris“, susilaukėme dukters.“
Rūta: „Vos susipažinę svajojome apie nuosavą barą. Bandėme Vilniuje atidaryti klubą „Ekstazė“, bet smogė krizė. Užsidarėme.“
Oganes: „Nusprendėme atidaryti barą su gyva muzika Alytuje. Idėja gimė iš nevilties, kai viską prarandi ir griebiesi šiaudo. Atsirado patalpos ir sakom: „Jei degti, tai iki galo, bent pusmetį pabaliavosim su draugais.“ Keitėm baro vietą gal keturis kartus – baro likimas labai pateisino savo pavadinimą „Fenix“. Nužudo vienąkart, prisikelia vėl.“
Rūta: „Buvo sakančių: „Kam jūs tai darote? Juk jau turite vieną verslą, nešantį pelną.“ Bet mums patinka renginiai, kultūra. Patys nei grojam, nei dainuojam, o meno dalimi būti norim. Muzikinis baras buvo būtent tai, ko reikėjo.“
Oganes: „Nedraudėme į barą eiti publikai su treningais, tiesiog matydami pavojingesnius pagarsindavome metalo muziką ir jie patys išeidavo. Žmonės ėmė keistis – plaukus auginti, aprangos stilių atidžiau rinktis. Susiformavo marga bendruomenė, iš kurios sulaukėme daug pagalbos. Kai nesisekė su patalpomis, būtent baro lankytojai skatino neužsidaryti, radus naują vietą, gatvėje nusidriekdavo gal penkiasdešimties žmonių eilė, jie pernešinėdavo baldus, inventorių. Stengėsi, kad tik mes išliktume.“
Rūta: „Šiose patalpose „Fenix“ jau šešeri metai. Iš Vilniaus į Alytų persikėlėme ir mes. Bare dirbame abu – tenka ir barmenais, ir buhalteriais, ir valytojais pabūti. Išsinuomojome butą virš baro, tai bent nereikia po darbo toli namo eiti. O grįžti tenka ir labai vėlai, bet kai tuo gyveni, tai ne vargas, o džiaugsmas. Į koncertus susirenka 300 žmonių, ima atvykti žinomos grupės.“
Oganes: „Pamažu pasikeitė ir Alytaus jaunimo veidas. Prieš dešimt metų visame mieste buvo gal penki ilgaplaukiai, ir tie išlikdavo, tik jei turėjo greitas kojas. Dabar visokių yra ir visi randa vietos po saule. Neseniai įsigijome nedidelį sklypą su 1946 m. statytu namuku, jį paversime koncertų erdve, o namukas tarnaus kaip kavinė. Terasoje vyks renginiai, nemokamos jogos treniruotės, susitikimai su įdomiomis asmenybėmis.“
Rūta: „Atsisveikinę su sostine nieko nepraradome, o laimėjome daugiau laiko, laisvės. Tiesa, Vilniuje likę draugai ir tėvai mūsų pasirinkimo nesuprato. Ypač maniškiai – juk esu baigusi orlaivių pilotavimą, turėjau tapti pilote, o va, stoviu savaitgaliais už baro. Tik dabar, kai prasidėjo visuomenės, žurnalistų dėmesys, jau ima įvertinti. Ir supranta, kad daugiau nei piloto darbas laisvės suteikia nuosavas baras ir galimybė įgyvendinti svajones.“
Oganes: „Žmonėms sunku suvokti, kad aš tualetus savo bare, jei reikia, valau. Klausia, kodėl atsisakiau, ko jau pasiekiau. Bet juk būtent Alytuje mes pradėjome gyventi. Prasidėjo jogos studijos, bėgiojimas, baseinas, kelionės. Visur suspėjame ir dar lieka laiko sau. O dėl baimių „atsipirks, neatsipirks“… Niekada nesvarstėme, kad laimė yra piniguose. Jei neuždirbi milijonų, reikia sumažinti savo poreikius.“
Kalbėjosi Agnė Pačekajė, „Happy 365“
Susijęstraipsniai
