Ilgai ir atidžiai stebėjau pastarųjų dienų Alytaus miesto politini teatrą, mėgindamas suprasti esmę bei susidaryti nuomonę, kiek tai padarė žalos ar atnešė naudos miesto įvaizdžiui, jo tolesnei raidai ir pradėtų darbų tęstinumui. Nes situacija, o tuo labiau jos galimos atomazgos šią tarybą bet kurioje iš baigčių patalpins į miesto istoriją.
Nuomonių ir „teisybių“ įvairovės tikrai nestigo pastarųjų dienų žiniasklaidos publikacijose. Nuo apeliavimo į žmogiškąsias vertybes iki signalo, kad vicemerų atleidimas nieko bendra neturi su abiem mero pavaduotojais, esą tai – lyg ir žinutė miesto merui, ne daugiau.
Kas lėmė desperatiškus, kaip sakoma, iš „nukentėjusiųjų“ pusės – „nešvarius“ – miesto politikų veiksmus? Atsakysiu: politika savaime nėra nei švari, nei purvina, ji yra tokia, kokia yra ir turbūt buvo nuo pirmųjų pasaulio politikų laikų niekuo nepasikeitė. Lieka tik klausimas – kada politika skatina judėti į priekį, o kada verčia kraštą degraduoti?
Kadangi krimtau elektronikos inžinerijos mokslus, kuriuose buvo apstu fizikos, nuo studijų laikų prisimenu, kad elektrovarai būtini du skirtingi poliai, pliusas ir minusas. Ir tai yra būtina sąlyga. Turbūt ši sąlyga būtina ir politikoje. Dviejų priešinių jėgų sąveika neišvengiamai reikalinga tam, kad miesto politinė širdis plaktų.
Kas įvedė „aritmiją“ į pastarųjų dienų politinius įvykius – kol kas dar galima tik spėlioti, tačiau tai tikrai vienaip ar kitaip susiję su artėjančiais savivaldos rinkimais, įtakos ir postų dalybomis. Žinoma, laikas tikrai sudėlios viską į savo vietas ir parodys tikrąsias dalyvavusių šiame reikale politikų vertybes, toliaregiškumą ir tai, kiek jie atstovavo savo rinkėjams, o kiek savo asmeniniams (siauriems) interesams.
O dėl atleistų vicemerų. Su Vale Gibiene jos kadencijos laikotarpiu nepavyko daug susidurti, tačiau su Tautvydu Tamulevičiumi teko bendrauti tikrai nemažai. Man jis įsiminė kaip žmogus, turintis savo matymą, mokantis formuoti ir įgyvendinti tikslus, reiklus sau ir savo aplinkai. Noriu tikėti, kad jis po atleidimo neprapuls iš miesto politinio gyvenimo ir toliau prisidės prie Alytaus raidos. Juk dzūkų sostinės politinėje arenoje labiau negu bet kada dabar trūksta ne „kalbėtojų“, o „darytojų“, tai yra tų, kurie sugeba pasiraitoti rankoves ir įgyvendinti tai, apie ką galėtų papasakoti senatvėje savo anūkams, o tame pasakojime būtų vardijami ne tik užimti postai, bet ir visuomeniniai projektai bei iniciatyvos, kurios gyvuoja daugelį metų ir gyvuos net po didesnio ar mažesnio didvyrio mirties…
Miesto politikams belieka palinkėti tolerancijos, produktyvių derybų ir atomazgos su vizija ne tik iki artėjančių rinkimų, bet ir šiek tiek toliau. Ką daryti su komplikuotu miesto švietimo ūkiu, verslumo skatinimu, „senstančiais“ kultūros ir medicinos personalo sektoriais?
Tai – vieni esminių klausimų, kurie ne turi būti sprendžiami, o jau turėjo būti išspręsti, nes padėtis šiose srityse kasdien vis labiau komplikuojasi. Norisi tikėti, kad vizija ir veiklų planas, kaip išspręsti šias ir daugelį kitų miesto problemų, yra tiek „taikiųjų“, tiek besivaidijančių politikų galvose, o noras palikti kažką po savęs yra didesnis už galbūt geidžiamą postą-sostą ar asmenines ambicijas.
Baigiu metafora: po kiekvienos audros jūra išmeta ir gintaro, ir šiukšlių, o dažnai atskirti vieną nuo kito nėra taip paprasta…
Šarūnas Klėgeris,
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąjungos Alytaus miesto skyriaus kandidatas į Alytaus m. mero postą 2019 m. rinkimuose