Neįgaliųjų ir jų tėvų bei globėjų asociacijos „MIRABILIA“ mamytėms – ypatinga dovana. Artėjančios mamos dienos proga jos įsiamžino fotografijose, kuriose – nuoširdžios akimirkos su savo vaikais.
Fotografijos taip pat primena visuomenei retai žinomą ar dažnai užmirštamą tiesą – neįgalieji yra tokie pat, kaip ir visi žmonės – lygiaverčiai bendruomenės nariai, su savo džiaugsmais, sunkumais, pomėgiais, didesnėmis ar mažesnėmis pergalėmis. „Būti mama, reiškia turėti veiklos visą dieną, priimti begalę sprendimų, gyventi savo vaikų džiaugsmais ir rūpesčiais dieną ir naktį, skaudžiai išgyventi jų nesėkmes ir nuolat pasakoti aplinkiniams apie jų pasiekimus. Ir svarbiausia, labai mažai turėti laiko sau ir savo poreikiams“, – pasakoja mama Gitana. Ji su savo dukra Kotryna labai mėgsta kavą, todėl dažnai užsuka į kavinę pasilepinti puodeliu kavos ir paplepėti. Anot Gitanos, kuomet augini vaiką su negalia išmoksti džiaugtis dalykais, kurie kitiems žmonėms atrodo kaip savaime suprantami: „kai mano dukra pati savarankiškai susitepa sumuštinį, kai ji savarankiškai apsirengia – aš jaučiuosi labai laiminga, nes žinau kiek daug jai reikia pastangų tai atlikti.“ Visos fotosesijoje dalyvavusios mamos sutinka – didžiausia laimė yra būti mama ir, žinoma, matyti savo vaiką besidžiaugiantį, besišypsantį. „Mamos privalo kiekvieną dieną, kiekvieną minutę būti atsakingos, tačiau kartu ateina ir laimė. Džiaugiuosi kiekviena akimirka praleista su sūnumi, džiaugiuosi jo šypsena, protingomis, šmaikščiomis ir netikėtomis mintimis ar įžvalgomis“, – sako Edita. Jos sūnaus Igno mėgstamiausias užsiėmimas – Lego konstruktoriai. „Lego, lego ir dar kartą lego“, – juokiasi Edita. „Turbūt nesuklysiu sakydama, kad daugelio jaunų moterų vienas svarbiausių gyvenimo tikslų bei svajonių yra būti mama. Susilaukus dukrelės, ta svajonė tapo svarbiausia mano gyvenime. Būti mama – tai mano gyvenimas ir nėra nieko svarbesnio jame kaip būti visiems kartu“, – pasakoja mama Nida. Ji kartu su savo dviem vaikučiais Guste ir Tajumi daug laiko praleidžia savo kieme: supasi sūpuoklėse, važinėjasi vežimėliais, dviračiais, šokinėja ant batuto, eina pasivaikščioti prie Nemuno, o neretai šias veiklas papildo muzikos garsai. Nida šypsosi: „Žaisdami atliekame beveik visus kiemo darbus. Didžiausia laimė – kai mes kažką veikiame, mums smagu ir sekasi.“ „Vaikai – didžiausias turtas, o jų turėti yra laimė, taigi aš – turtinga ir laiminga“, – teigia fotosesijoje dalyvavusi mama Elena: „žinoma, auginti neįgalų vaiką yra didelė atsakomybė, nelengvas, bet kartu taurus išbandymas ir tik stipriausieji jį išlaiko.“ Ji su savo sūnumi Pijumi labai mėgsta krepšinį. „Krepšinis jam sukelia daug gerų emocijų, jis visuomet džiaugiasi galimybe mesti į krepšį, o krepšinio kamuolys visada keliauja (vežiojamės mašinoj) su mumis“, – savo sūnumi džiaugiasi Elena. Ne viena asociacijos „Mirabilia“ veikloje dalyvaujanti mama teigia, kad vaikai yra didžiausi gyvenimo mokytojai. „Būti mama – atsidavimas, meilė, rūpestis, savęs, kaip asmenybės tobulinimas. Iš savo dukros išmokau gyvenimą matyti kitokį, dažniau susimastyti apie jo prasmę, matyti tai, ko mes skubėdami nepastebim, jausti tai, apie ką net nepagalvojam (pavyzdžiui, koks jausmas yra bėgti)“, – pasakoja mama Onutė. Pasivaikščioti su dukra Laura ir naujuoju augintiniu Teriu – mėgstamas užsiėmimas. Vis dėlto fotosesijoje dalyvavusios mamos sutinka – vieni didžiausių iššūkių yra visuomenėje vyraujantys stereotipai. „Nelinkėkime viens kitiems stiprybės ir kantrybės, nes užuojautos jausmas mums visai nereikalingas.“, – sako mama Nida. „Mirabilia“ narė Gitana taip pat neslepia, kad didžiausi iššūkiai, kaip ir kitų tėvų: vaiko mokslai, draugai, laisvalaikis ir t.t., tačiau sunkiausia susitaikyti su visuomenės nuostatomis ir stereotipais į neįgalų žmogų: „Mūsų vaikai taip pat jaučia meilę, skausmą, nusivylimą, jie kaip ir kiekvienas mūsų nori jaustis reikalingais ir mylimais. Labai keista, kad tai reikia labai dažnai įrodinėti saugusiems žmonėms.“ „Didžiausi iššūkiai ir sunkumai yra ištverti kartu visus skausmus ir įrodyti aplinkiniams, kad ir mano vaikas yra toks pats žmogus, kaip sveikieji“, – pasakoja dar viena fotosesijos dalyvė Dalė. Kadangi jos dukra Rūta labai mėgsta siuvinėti, jos dažnai kartu ieško paveikslėlių, kuriuos Rūta galėtų siuvinėti. „Aš padedu jai parinkti atspalvius, nes pačiai tai sunkiau sekasi. Po to aptariam, kam bus skirtas jos darbas“, – rodydama namus papuošusius dukros siuvinėtus paveikslus, pasakoja Dalė. Neįgaliųjų ir jų tėvų bei globėjų asociacijos „MIRABILIA“ narės visoms mamoms linki niekada nenuleisti rankų, eiti aukštai iškėlus galvas, vertinti net ir mažiausius pasiekimus ir, žinoma, džiaugtis ir didžiuotis savo vaikais. Nuotraukos ir tekstas: Dovilė Balčiūnaitė (Miško Motė)