Alytiškiams G. Aleksa pažįstamas nuo tada, kai komedijų festivalyje pelnė geriausio režisieriaus vardą. Šiemet jam už alternatyvių scenos menų erdvės „Šelteris“ įkūrimą ir joje vykdomą veiklą įteikta Kauno „Fortūnos“ statulėlė. Pokalbis su režisieriumi: - Netrukus teatro mėgėjai bus pakviesti į premjerą „Kitų žmonių gyvenimas yra kitų žmonių gyvenimas“. Kasdienybėje taip dažnai mėgstame narstyti kitų žmonių gyvenimus, kalbėti ir apkalbėti. Ar turėsime apie ką kalbėti ir po spektaklio?
- Sakote, jog šis spektaklis yra kaip žaidimas, kuriame yra labai aiškios taisyklės. Ką ir kaip žaidžia aktoriai?
Kurdami spektaklį susidūrėme su tokiais dalykais, kaip pavyzdžiui tai, jog teatras negali perteikti viso žmogaus gyvenimo, jis pasirenka vieną liniją, vieną aspektą, aktorius pasirenka tam tikrą pateikimo būdą. Labai įdomu stebėti, kaip kinta ir konvertuojasi realus žmogaus gyvenimas į teatrinį kūrinį. Žiūrovas spektaklyje matys dokumentinę medžiagą ir realų žmogų, o po to, kaip aktorius bando tą žmogų perteikti Šekspyro tekstu. Dvigubas azartas, kas laimės – tikras gyventojas ar teatras ir kuris iš penkių aktorių geriau atvaizduoja konkretų žmogų. Įdomu ir tai, kad mes kaip aktoriai, žiūrėdami dokumentinę medžiagą bandome pateisinti tuos konkrečius žmones. Juos mes labai šiltai priėmėme, norime, kad jie ateitų į spektaklį, norime su jais pasimatyti ir jaučiame bendro apkabinimo norą. Bet aktoriai jau padarė eksperimentus, parodydami dokumentiką pažįstamiems. Ir tuomet mes suvokėme, kad rodomi žmonės yra sėdėję kalėjime, yra nusikaltę, priklauso tam tikroms grupėms, kurias mes įpratę smerkti iš anksto. Mes supratome, kad žiūrovas gali atmesti realų žmogų. Pavyzdžiui, žmogus, kuris yra kalėjęs už žmogžudystę, bandomas perteikti Hamleto tekstu. Pastarasis yra herojus, tarsi siekiamybė, o vaizduojamam žmogui mes nepritariame. Kas dar yra įdomu? Tie žmonės yra patekę į minėtas įstaigas dėl savo veiksmų, o ne dėl to, kad tapo vienos ar kitos grupės nariu. Ir jeigu aktorius nuoširdžiai pyksta, nuoširdžiai gailisi, verkia - mes jam pritariame, bet jeigu jis gina, teisina žmogų, kurio mes nenorėtume teisinti? Tada mes tam nepritariame. Manau, kad žiūrovus apims sportiškas azartas: pritarti – nepritarti, pateisinti – nepateisinti, pasmerkti – nepasmerkti. Salėje atmosfera gali būti įdomi, ir aš nežinau, ko tikėtis iš spektaklio. - Spektaklis jau šiandien yra laukiamas, nes netikėti sprendimai žada naują žvilgsnį ir sprendimą. Sugretintas Šekspyras ir žmonės iš gyvenimo paraščių, spektaklio kostiumai – iš šimtmečius skiriančių epochų. Ką jungiate šiame spektaklyje?
Kaip režisieriui man įdomu ir tai, kad net jeigu aktoriai blogai vaidins, spektaklis vis tiek nutiks, nes mes matome MĖGINIMĄ suvaidinti. O tai jau kažką teigia. - Spektaklis vyksta dabar, ar neįdomu, kas bus su vaizduojamais žmonėmis ateityje?
- Ar tai reiškia, kad žmogus, atėjęs į spektaklį, gali klausti, ieškoti atsakymo, jausti įvairias emocijas. Viskas labai atvira - nėra teisingų ar neteisingų minčių, klausimų ar atsakymų?
Tai yra didelis žingsnis kultūrai, tačiau tai nenutiks, jei žiūrovas nekels klausimo ir nediskutuos. Aš kviečiu žiūrovus kalbėtis. Nebūtinai spektaklis turi patikti ar nepatikti, būti gražus ar ne, bet jis būtinai turi iškelti klausimą ir sukelti diskusijas. Visos mintys ir jausmai po spektaklio tai yra mūsų visuomenės indikatorius. Čia klysti neįmanoma. Tai yra labai gera galimybė priversti žiūrovą kalbėti ne apie spektaklį kaip meno produktą , o apie tai, ką spektaklis kalba.
Vida Grišmanauskienė | Alytaus miesto teatro komunikacija