Dzūkijos miškuose pavyko aplankyti gamtos fotografą Joną Bilinską.
Ar gamtos fotografu gali būti kiekvienas?
„Gamtos fotografui reikia išmanyti kiekvieno gyvio gyvenimo būdą, elgesį ir daug kitų savybių. Visa tai išmokti gali tik stebėdamas gamtą ir išjausdamas kiekvieną akimirką“, – sako pats J. Bilinskas. Domėtis fotografija dar vaikystėje jį paskatino ne toliese gyvenantis kaimynas.
Pats savo rankomis patobulinęs pirmąjį savo fotoaparatą, visą įsigytą įrangą J. Bilinskas maksimaliai išnaudoja, pritaikydamas ją gyvosios gamtos fotografavimui.
Pagrindinė gamtos fotografo foto įranga – ilgo židinio nuotolio objektyvas ir dar visa eilė įvairiausios technikos ir papildomų priemonių, be kurių miške neišsiverstum.
J. Bilinskas randa ką patobulinti ir meistrauja savadarbius fotoaparatus, kad iš arti galėtų stebėti ir įamžinti gyvūnijos pasaulį, o fotografavime panaudoja ir visus savo profesinius įgūdžius ir patirtį – fotografo, radiotechniko, metalo apdirbėjo ir siuvėjo.
Pasak Jono, šiuolaikinė foto technika be abejonės leidžia kokybiškai užfiksuoti tokias akimirkas, kokių plika akimi net neįmanoma pastebėti, tačiau skaitmeniniuose fotoaparatuose, skirtingai nei juostiniuose, kadrų skaičius neribotas, tad kai kurie fotografai, prieš paspausdami foto aparato mygtuką, neįvertina daugelio dalykų.
Kaip pasakoja fotografas, kad užsidirbti foto technikai neskriaudžiant šeimos biudžeto, jis penkiolika metų filmavo vestuves. Šiandien Jonas įgyvendino savo pašaukimą – tapo tikru gamtos fotografavimo specialistu, turinčiu patirties ir mielai ja besidalinančiu.
Pasak Jono Bilinsko, atsitinka įvairiausių istorijų. Viena jų – akistata su vilkais, kurią teko išgyventi gervių foto medžioklėje. Vilkai ir kiti gyvūnai skaito žmonių mintis, esą jaučia, ko jie atėjo į mišką – imti ar duoti. Vienų žvėrys baiminasi mažiau, kitų – daugiau. Žmogui, turinčiam gerus ketinimus, gamta ir jos gyventojai jokio pavojaus nekelia.
Fotografas įsitikinęs, jog pats baisiausias gamtoje yra ne kas kitas, o… žmogus.